LT
RU

Reinkarnacijos modeliai

Taip reinkarnacijos procesas matomas krišnaizmo tradicijoje...



Kūne įkūnyta siena ilgainiui pereina iš vaikystės į jaunystę ir senatvę, taip lygiai po mirties ji patenka į kitą kūną. Tokie pokyčiai sveiko proto žmogaus neklaidina. Jivatma, arba dvasinė siela, klajoja gimimo ir mirties rate per 8 400 000 gyvybės rūšių . Ir taip žmogaus gyvybės forma suteikia gyvai esybei galimybę išsivaduoti iš šio rato. /Šaltinis: Bhagavad-Gita/

...o taip reinkarnacijos procesas matomas Vakarų tradicijoje...




Siela iš Šaltinio leidžiasi per 7 planetines sferas įsikūnyti Žemėje.




Siela po fizinės kūno mirties grįžta per 7 planetines sferas į Šaltinį.


Vakarietiškoji sielos perėjimo per planetines sferas koncepcija ir jos “sugrįžimo į dangų” mechanizmas suartina europietiškąją ir rytų pasaulėžiūras bei leidžia suvokti bendras hermetinių darbų ir Rytų šventraščių šaknis, tarp jų ir žinomą Tibeto Mirusiųjų knygą. Apie tai – tekstas žemiau.

Danny Labur. “7 žmogaus kūnai – astrologinis reinkarnacijos modelis”
(nežymiai sutrumpintas vertimas)

Pagrindinė astrologijos apie gimimą doktrina faktiškai remiasi didžiąją dalimi astraline teologija, kurios gyvavimo pradžia siejama su Babilonu, o tolesnis vystymas – su graikų – romėnų epocha. Astrologai Julijus – chaldėjas, ir jo sūnus Julijus – teurgas, gyvenę imperatoriaus Marko Aurelijaus laikais (121 – 180 m. pr. m. e.) buvo “Chaldėjų orakulų” autoriai. Šį veikalą populiarino filosofai-neoplatonikai Porfirijus ir Jamblikas. “Chaldėjų orakulų” aforizmai vėliau buvo rekonstruoti, kaip pagonių ir ankstyvųjų krikščionių autorių komentarai ir citatos.
Pagal chaldėjų mokymą, 1) planetinės sferos buvo traktuojamos kaip koncentrinės [t.y. taisyklingo apskritimo formos – vert. pastaba] sferos, ir jų pati pirmoji sfera juosė Žemę, centrą, o paskutinioji apjuosė visas likusias planetų sferas ir atsirėmė į sferą [apskritimą], kurioje buvo patalpintos žvaigždės; 2) “pomėnuliniai kūnai” – kūnai tarp Žemės ir Mėnulio – buvo permainingos prigimties. Jie susidarė iš vienas iš kito užgimstančių elementų: Vandens, Žemės, Oro ir Ugnies, todėl šie buvo pasmerkti sunaikinimui ir išnykimui; 3) tuo tarpu kūnai, esantys už Mėnulio orbitos, buvo sudaryti iš grynos Ugnies, arba penktojo elemento – Kvintesencijos, medžiagos, kuri gyvavo dėl nepertraukiamo ją sudarančių dalių judėjimo. Vadinasi, visi dangaus kūnai yra nesunaikinami. Žemės atžvilgiu jų statusą apibrėžė apskriejimo aplink Zodiaką periodas: kuo lėtesnis kūno apskriejimas, tuo toliau jis – ir jo planetinė sfera – nuo Žemės. Toks suvokimas išrutuliojo vadinamąsias “chaldėjų pakopas”, datuojamas dar IIa. pr. m. e.
Kiekviena sfera buvo suvokiama kaip dievybė:
- Mėnulio deivės Hekatės sfera=Mėnulio orbita;
- Merkurijaus dievo Hermio sfera=Merkurijaus orbita;
- Veneros deivės Afroditės sfera=Veneros orbita;
- Saulės dievo Apolono sfera=Saulės orbita;
- Marso dievo Arėjo sfera=Marso orbita;
- Jupiterio dievo Dzeuso sfera=Jupiterio orbita;
- Saturno dievo Krono sfera=Saturno orbita [šiame tekste autorius vietoj mažiau žinomų Babilono dievybių vardų naudojasi mums labiau įprastais graikų – romėnų dievybių vardais – vert. pastaba].
- šias septynias planetines sferas juosė aštuntoji, žvaigždžių sfera;
- kitos, paskutinės sferos, stovėjo už planetų ir žvaigždžių sferų, pavyzdžiui, Demiurgo (Kūrėjas), Pirmojo Proto, galiausiai Pasaulio sukūrėjo sfera.
Dangaus kūnų ciklų reguliarumas įpiršo babiloniečiams mintį, kad tų dangaus kūnų darbą kontroliavo Intelektas, ir šis įsitikinimas buvo juo stipresnis, kad planetas jie siejo su dievų gyvenimu. Planetos jiems buvo tas pats, kas ir dievai. Pitagoras paskelbė “idealios sferos” mokymą, pagal kurį Žemė yra sfera, glūdinti pasaulio centre. Eudokas Knidskis (408m. pr. Kr.) suformulavo koncentrinių, arba, tiksliau, homocentrinių sferų teoriją. Ši pasaulio sistema tapo labai populiari scholastikos Aukso amžiaus laikais, o per Aristotelio veikalus atsispindėjo šv. Tomo Akviniečio veikale “Summus theologiae” ir Dantės “Dieviškojoje Komedijoje”. Aristotelis homocentrinių sferų teoriją integravo į savo “Fiziką”, geometrines formas susiejęs su fizine realybe. Tokiu pačiu suvokimu rėmėsi ir graikų astronomas ir astrologas Klaudijus Ptolemėjus (2a. po Kr.). Jis laikė planetines sferas eterio skrituliais, verčiančiais planetas skrieti savo orbitomis.
Tai, kad Ptolemėjus aiškiai nežinojo giliausių prasmių ir kad stipriai laikėsi aristoteliškųjų principų, privertė jį sukurti iš esmės sistemą, kaip astronominį modelį, todėl jis aiškino astrologiją iš “planetinių įtakų” taško, išleisdamas iš akiračio religines ar filosofines tų įtakų prasmes. Teorija, pagal kurią Žemė yra pasaulio centras, aplink kurį skrieja planetos, tapo geocentrinio modelio, vadinamo “ptolemėjiškąja sistema”, pagrindu.

Sielos inkarnacija [įsikūnijimas]

Pagal chaldėjišką teologiją, žmogaus siela gyvena dieviškame, dangaus pasaulyje. Po to – per pastojimą ir gimimą – įžengia į žemiškąjį gyvenimą, įgydama fizinį kūną. Kelyje į inkarnaciją siela pereina per planetines sferas, apsigaubdama subtiliu vadinamuoju “astraliniu kūnu”. Kaip žmogus kasdien apsivelka daug rūbų, pradedant naktiniais marškiniais ir baigiant sunkiu paltu, taip ir deganti žmogaus sielos ugnis jos atėjimo iš Visatos į žmogiškąjį kūną metu įsivelka į substancijas tų sferų, per kurias ji praeina.
Šitas astralinis kūnas sudarytas iš savybių ir instinktų, kuriuos, žengdamas per planetines sferas, priima, “sugeria”. Žemiškoje sferoje [gimęs žmogus] šias savybes atspindi planetų konfigūracijos gimimo metu. Makrobijus “Komentare Scipijaus sapnams” aprašo sielos inkarnaciją taip:
“Sielos, gyvenančios danguje, neturi jokių materialinių poreikių. Tačiau tos amžinoje šviesoje besimaudančiosios, kurios iš aukštai pažvelgė žemyn, į tai, kas čia, apačioje, vadinama Žemės gyvenimu, pamažu ima grimzti gilyn, prie apatinių pasaulio sąrangos dalių, ir grimzta jos slegiamos savo minčių. Tai nėra netikėtas grimzdimas žemyn, bet jis vyksta palaipsniui, žingsnis po žingsnio. Nepriekaištingai suformuota siela ne tuoj pat įgauna žemiškąjį pavidalą. Visa tai vyksta nepastebimai, per ištisą vienas po kito vykstančių pokyčių grandinę. Tokiu būdu, kiekvienoje už žvaigždžių esančioje planetinėje sferoje “pasikrauna” skirtingos eterinės materijos. Ir kol pasiekia fizinį kūną, pereidama iš vienos sferos į kitą išgyvena tiek degradacijų, arba tiek mirčių, kiek yra planetinių sferų” (XII dalis). Savybės, kurias siela įgauna žengdama per visas planetines sferas, aprašomos taip:
“Grimzdimo žemyn metu siela ne tik “apsivelka” tų vibruojančių kūnų [planetų] rūbais, bet ir įgauna įvairias savybes, kurias gimusi turės fiziniame kūne išvystyti, tobulinti. Iš Saturno ji gauna koncentraciją, arba tai, kas vadinama logikos ir kantrybės galimybėmis; Jupiteris suteikia moralines ir etikos savybes; Marsas įlieja energijos, be kurios neįmanomas joks fizinis darbas; iš Saulės ji gauna kūrybos jėgas, kurias galima panaudoti per vaizduotę mene; Venera valdo sielą per aistras; Merkurijus suteikia galimybę suvokti ir žodžiais išreikšti mintis; pagaliau Mėnulio sfera įlieja vaisingumo jėgos, be kurios neįmanoma gimdyti ir dauginti fizinių kūnų” (XII dalis). Žr. diagramą aukščiau “Siela iš Šaltinio leidžiasi per 7 planetines sferas įsikūnyti Žemėje”.
Gimimo horoskope chaldėjai matė astralinių kūnų schemą, kuri susikristalizavo sielos kelionės per planetines sferas metu. Teisingai interpretuotas horoskopas galėjo paaiškinti dalis, iš kurių buvo sudaryta naujagimio natūra, sukurta iš fizinio ir kur kas subtilesnių kūnų – pasaulių. Horoskopas pasakojo apie “demoną”, arba angelą-sargą [jo vardo žinojimas suartina žmogų su jo angelu, stiprina žmogaus apsaugą. Norintys jį sužinoti gali šią poziciją užsisakyti per tinklalapio skiltį Kontaktai], kuris lydėjo sielą jos kelionės į Žemę metu ir stebėjo, kaip ji patiria savo likimą. Kai kurie filosofai laikėsi fatalistinių pažiūrų. Neoplatonizmo atstovai ir hermetikai taip pat pripažino likimą egzistuojant, tačiau laikė galint jo poveikį sumažinti. Jamblikas “Egipto misterijose” rašė, kad asmenybės charakterį atspindi pati stipriausia horoskopo planeta, o maždaug 263m. po Kr. Porfirijus pažymėjo: “Pašlovintas tas, kas žino savo horoskopą ir stipriausią planetą: susidūrimas su likimu jam nebaisus”.

Sielos sugrįžimas

Pirmasis “Corpus Hermeticum” traktatas pasakoja, kas su siela įvyksta jos mirties ir pomirtinio gyvenimo metu. Tam, kad grįžtų į pirmykštę skaisčią dieviškąją būtį, siela privalo pereiti išsilaisvinimo, arba išsivadavimo iš astralinių rūbų, procesą. Kelionė atgal įvyksta ta pačia, tik dabar atvirkštine seka. Iš pradžių siela išsilaisvina iš materialių elementų, kuriuos ji įgyjo paskutinėje savo fizinio gyvenimo vietoje. Mirties procesas sukelia tokius efektus:
- fizinis kūnas atitenka žemei, kad išsiskaidytų į sudedamasias dalis. Matomoji forma dingsta;
- charakteris, dabar jau inertiškas, perduodamas angelui-sargui, kuris gimimo metu imasi vaiko globos;
- kūno pojūčiai grįžta į atitinkamus planetinius šaltinius;
- pyktis ir neracionalios aistros grįžta į gamtos prieglobstį. Po šio pirmo žingsnio prasideda sielos kelionė atgal. Kildama aukštyn ji kiekvienoje stadijoje atsikrato atitinkamos aistros:
- Mėnulio sferoje – vaisingumo;
- Merkurijaus sferoje – gudrumo ir klastos;
- Veneros sferoje _– aistros iliuzijų;
- Saulės sferoje – aistros komanduoti;
- Marso sferoje – agresijos ir neatsargumo;
- Jupiterio sferoje – gerbūvio troškimo;
- Saturno sferoje – melo spąstų.
Žr. diagramą aukščiau, “Siela po fizinės kūno mirties grįžta per 7 planetines sferas į Šaltinį”. “Ir taip vis aukščiau ir aukščiau kildamas logosas įžengia į aštuntąją gryno eterio sferą, dabar jau išsaugodamas savo jėgą. Tačiau siela kyla dar aukščiau, už aštuntosios sferos, už kurios ji pati tampa Jėga ir susilieja su Dievu. Tai palaiminta baigtis tiems, kas dar gyvas būdamas įvaldė troškimą būti Dievu”.
Grįžimas ir susiliejimas su dangiškomis Jėgomis įvyksta ne automatiškai, ne visada įmanoma įveikti planetinių sferų barjerus. Siela gali išsilaisvinti iš fizinio rūbo, tačiau ji rizikuoja neįveikti planetinių sferų barjero ir bus numesta žemyn, dar kartą į žemiškąjį gyvenimą. Tik budrumas ir malda, meditacija, šventieji ritualai ir maginės apeigos (dievai graikams ir romėnams, angelų hierarchijos viduramžių magams) palengvino įsikūnijusiai sielai pasitraukti iš čia atgal, į pirmykštį būvį.

Hermetinės ir humanistinės astrologijų santykis

Hermetinės astrologijos principai kardinaliai skiriasi nuo tų, kuriais vadovaujasi psichologinė astrologija, ypač propaguojama XXa. pab. Vakarų Europoje ir JAV. Pastarosios tikslas – suteikti žmogui galimybę vystyti savo potencialą sukūrus tam geras galimybes. Atvirkščiai, hermetinės astrologijos tikslas yra padėti žmogui išsilaisvinti iš tų galimybių ir “potencialumų”, kad jis išvystų savo gyvenimo transcendenciją ir suvoktų save kaip dalį šventosios Ugnies, turinčią būti anapus planetinių sferų. Psichologinė šiuolaikinės astrologijos kryptis akcentuoja laimės paiešką žemiškajame gyvenime; metafiziniai tradicinės astrologijos siekiai – tai laisvės danguje paieška, visiška dvasinė savirealizacija. Tikrasis astrologo (ir jo kliento) klausimas turėtų būti ne “kaip aš galiu panaudoti savo laisvą valią, kad gyvenčiau geriau?”, bet “ar aš vėl galiu būti laisvas, o jei taip, tai kaip?” Į šį klausimą atsako visų laikų dvasinės ir taikomosios technikos [angelo sargo vardas, meditacija ir t.t.].
Stodamas į masonų ložę kandidatas privalo save išlaisvinti iš visų klaidingų principų, nes tas ar kitas principas priklauso tai ar kitai planetai; išsilaisvinimas iš iš jų atpalaiduoja [ateityje] nuo visų planetinių įtakų ir suteikia galimybę stebėti tikrąją Šviesą. Pirmoje darbo stadijoje kandidatas apvelkamas septyniais skirtingos spalvos, taigi septyniais skirtingų aukščiausių angelų – planetų, rūbais. Antroje darbo stadijoje jis išsilaisvindavo iš tų rūbų. Pagaliau jam leisdavo medituoti, stebėti Saulę.

Krikščionybės požiūris

Krikščionybė stengėsi sunaikinti pagonybę, tačiau realiai krikščionybė perėmė dalį chaldėjiškosios doktrinos. Vietoj pagoniškųjų dievų, atspindinčių planetines sferas, krikščioniškasis mokymas nustatė dangiškąją hierarchiją, aprašytą Dionisijaus darbuose. Taigi:
- angelai atitinka Mėnulio sferą;
- archangelai – Merkurijaus;
- pradmenys – Veneros;
- jėgos – Saulės;
- valdžios – Marso;
- viešpatavimas – Jupiterio;
- apaštalai – Saturno;
- cherubinai – žvaigždžių;
- serafimai atitinta krištolinę sferą.
Buvo laikoma, kad po žmogaus mirties siela kyla per planetines sferas, kad pasiektų Dievo Karalystę. Ten, anapus planetinių ir žvaigždžių sferų, galima rasti šventąją Trejybę. Dantė “Dieviškojoje Komedijoje” būtent ir aprašo tokią kelionę per atitinkamas krikščioniškos “kosmologijos” pakopas.
Ankstyvoji krikščionybė pripažino sielos išsigelbėjimo ir jos pomirtinės kelionės per planetines sferas principą. Senoji chaldėjiškoji teologija pripažino dar ir iki-žemiškojo sielos gyvenimo egzistenciją bei kelionę per planetines sferas įsikūnyti. Vienas paprastas išmintingas gestas galėjo šiuos du mokymus sujungti į vieningą harmoniją. Deja, tai įstengė padaryti tik gnostinės ir kabalistinės bendruomenės.

Panašių ar kitokių pasisakymų apie reinkarnaciją taip pat skaitykite:
1. Vydūnas. Raštai, T.2
2. KN Rao. Karma and Rebirth in Hindu Astrology
3. S. Lazerevas. Karmos diagnostika