Vytautas Mačernis (90-osioms poeto gimimo metinėms paminėti)


 

Vytauto Mačernio (1921 VI 5 – 1944 X 7) vardą dėl jo poezijos gilumo, grakštumo ir trapumo galima drąsiai rašyti tarp tokių pasaulinio lygio poetų, kaip A. Achmatova, R. M. Rilkė, Dž. Kytsas. Galima sakyti, tai pats mylimiausias mano poetas, kurio poeziją vis pasiskaitau, kai noriu pailsėti nuo dienos minčių, atitrūkti nuo pasaulio šurmulio. Nenorėčiau skaitytojo varginti biografiniais kūrėjo gyvenimo faktais, lygiai kaip ir panardinti jo proto į literatūros mokslo žmonių studijas, paskirtas šio Lietuvos poezijos šviesulio tekstams. Visa tai jūs rasite atitinkamuose šaltiniuose patys. Rašydamas apie Vytautą Mačernį norėčiau mintimis grįžti į tuos studijų Universitete laikus, kai astrologijoje žengiau tik pirmus žingsnius. Kažkur 1993m. ar 1994m., dabar jau tiksliai nepamenu (bet tai tikrai buvo antroji filologinių studijų pusė), man buvo smalsu paanalizuoti jo kūrybą iš astrologinio požiūrio taško, pažiūrėti, ar yra koks nors “rezonansas” tarp to, kas vyko poeto galvoje, ir to, kas vyko danguje. Žemiau – keletas to studijavimo fragmentų. Nuostabu ir labai padeda, kad poetas visada pažymėdavo, kurią dieną eilėraštis parašytas, kadangi tai leidžia lengviau pasekti paprasčiausių tranzitų situaciją gimimo horoskopo taškų atžvilgiu.
 

1. Yra nepaprasto švelnumo poeto sonetas, priklausantis ciklui “Šokėja ir asketas”, o pats ciklas savo ruožtu priklauso “Žiemos sonetų” rinkiniui:
 

Šokėja mano, tu esi
Svajojančių dievų šypsnys;
Šokąs, auksinis spindulys
Baltųjų skraisčių debesy.
 

Trapi, nežemiška tokia,
Esi tu ilgesys patsai,
Plevenantis lengvai lengvai
Vualių melsvame rūke.
 

Tu artiniesi į mane
Lyg vėjo sūkuriu grakščiu
Atplaukianti žiedų pusnis,
 

Ir mano veide niūriame,
Ir sieloj, dvelkiančioj šalčiu,
Išsiskleidžia dievų šypsnys.
Šarnelė 1944.VI.5
 

Iš kokių nors labai aktyvių tą dieną tranzitų galima paminėti (ir tai iškart krenta į akis) Marso (aistra) priartėjimą prie Neptūno (egzeltacija, vizija, pasaka). Pagal tradicinę ir psichologiškai orientuotą astrologijos mokyklas jokio ryšio tarp Marso ir Neptūno poeto horoskope nėra, bet pagal Hamburgo/Kosmobiologinę mokyklą, Marsas (aistra) atsiduria vidurio taške tarp Neptūno (egzeltacija, vizija, pasaka) ir Veneros (meilė). Na, kombinacija daugiau negu iškalbinga, ir ji kūrybinio akto metu buvo “išjudinta”...Beliko tik nuausti nuostabius žodžius popieriaus lakšte...
 

2. Ir dar keletas sonetų, iš to paties “Žiemos sonetų” rinkinio:
 

A
Kaip Budos mokinys, seniai į vieną tašką
Akis įsmeigęs, sėdžiu ir Nirvanos laukiu,
Bet taškas sienoj lyg laivelis jūroj blaškos
Ir plūstančių vaizdų bangom į tolį plaukia.
 

Jisai išnyksta, o vaizduotė įkarštėjus
Kas kartą ryškesnius vaizdus ekranan meta,
Ir aš regiu: gyvenimo plačia alėja
Per saulėtas šalis keliauja mano metai.
 

Abiem alėjos pusėm žydi vaisių sodai,
Po medžiais puošnios ir turtingos palapinės,
O aš einu tolyn, ir mano žvilgsniai godūs
 

Dar niekad neregėta prabanga svaiginas.
Aš vėlei įtikiu iliuzija žaviąja
Ir besišypsančia švelnia slaptinga Maja.
Šarnelė 1944.II.24
 

B

Gyvenimas - tai geidžiamas apsigavimas!
O kaip norėčiau padaryti jį bekraštį
Ir juo keliauti kaip amžinasis piligrimas,
Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti!
 

Kaip gera jausti viltį, laimę ir paguodą,
Kaip išganinga, jų netekus, laukti ir kentėti!
Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda.
Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti.
 

Galbūt jisai iliuzija, kuri vaidenas;
Gal nieko čia nėra, tik šiaip sau rodos,
Bet nebūties pirminis taškas juodas,
 

Išplitęs kerinčiais vaizdais, koks tyras menas!
Aš jį regiu ant savo sąmonės ekrano
Ir negaliu atsigėrėt, o Dieve mano!
Šarnelė 1944.II.24
 

Įsiskaitę regime, kad poeto mintis klaidžioja tarp opozicijų: jogos praktikos – ir negalėjimo atsispirti žaviems vaizdams; jis ir deklaruoja, kad gyvenimas kai kada gali atrodyti šaltas, bet ir kad jis kaip antra medalio pusė spinduliuoja savo meilę. Abu sonetai buvo parašyti 1944m. vasario 24d., o tik beveik viena diena vėliau įvyko tikslus 135 laipsnių ryšys tarp tranzitinių Saturno (juoda spalva, baimė, nerimas, laikinumo pojūtis, askezė, susivaldymas, santūrumas) ir Veneros (maži šio pasaulio malonumai). Vėlgi, tokia sąsaja poeto gimimo metu tarp Saturno ir Veneros egzistavo. Kaip žavu, kad turėdamas talentą perteikti subtilias būsenas žodžiais, jis mums perdavė kosminio pasaulio skambesį ir jį suliejo su žemiškojo gyvenimo spalvomis...Ir jei tai kurį nors iš mūsų, skaitančių šią poeziją sutaurina, tada galima sakyti, kad kūrėjas savo misiją atliko iki galo. Beje, kiekvienas kūrėjas, atsižvelgdamas į tai, kaip jį įtakoja tas ar kitas tranzitas, periodas etc., gali jausti ir atitinkamai sąmoningai pasirinkti, kokiomis spalvomis savo kūrybą tapyti, ir, svarbiausia, ar ją verta išsaugoti ateities kartoms apskritai. Juk neveltui kai kurie pasitraukdami iš gyvųjų tarpo autoriai (pvz., N. Gogolis) tiesiog atiduodavo prirašytus lapus ugniai...  
 

Šis mano kukliai trumpas tekstas apie poetą Vytautą Mačernį yra švelnus visiems priminimas, kad mirtis žmogaus nesunaikina, o tik padaro jį nematomą. Jis mūsų atmintyje išliko ir išliks amžiams, tiek pat stipriai, kiek ir jo perskrodžianti laiką ir erdvę mintis.
 

Straipsnis parengtas: 2011.02.01
Straipsnis įkeltas: 2011.02.01