Paskutiniu metu mane yra pasiekęs ne vienas elektroninis laiškas, kurio autoriai teiraujasi, kaip iš astrologinio taško reikėtų priimti rusų šalčio genijaus Porfirijaus Ivanovo mokymus, ar jie nepažeidžia sveikatos dar labiau, ir ar tikrai padeda nugyventi gyvenimą laimingai, ilgai ir be ligų. Kadangi manęs buvo klausta nuomonės kaip astrologo, tai nepretenduodamas į galutinį ir teisingiausią atsakymą, atsakysiu skaitytojams tik kaip astrologas.
 

Besidomintys Porfirijumi Ivanovu tikriausiai yra skaitę jo užsigrūdinimo sistemą, ji rusų kalboje vadinasi kaip Детка (Vaikelis). Paskutiniai 5 punktai iš 12, kuriuose jis kviečia padėti žmonėms, kuo gali, nugalėti savyje godumą, tingumą, išdidumą, baimę, išvaduoti savo galvą nuo minčių apie ligą ir mirtį, susieti mintį su darbais ir perduoti patyrimą kitiems nesididžiuojant savimi, išliekant kukliu, yra gražus atkartojimas krikščioniškų tiesų, kurias randame ne viename Naujojo Testamento puslapyje. Tai, be abejo, pozityvu. Iš kitos pusės, blogų sielos ypatybių nėra taip paprasta atsikratyti, kaip iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, tam gali padėti tik laikas (bei tam tikros jantros arba mantros), todėl jeigu skaitytojas tikisi akimirksniu pasikeisti, jis rizikuoja greitai nusivilti. Be to, gerai įsigilinus, tingumas etc. yra taip pat žmogaus natūros viena iš sudedamųjų, ir kas galėtų paneigti, kad gamta kurį laiką žmogaus viduje “miega” dėl kažkurių labai svarbių priežasčių ? Pavyzdžiui, galbūt asmuo jaučia intuityvų poreikį judėti tiek lėtai, kad nesusilietų su skubančia žmonių mase, kad pažvelgtų į reiškinius tarsi iš šalies, galbūt jam reikia kažką savyje fundamentaliai permąstyti, perkratyti, atsijoti grūdus nuo pelų... Formaliai tingus (bailus, išdidus etc.) žmogus gali kitiems kelti įtampos ir būti laikomas blogio šaltiniu, bet žiūrint į jį per atjautimo pusę verta kai ką atleisti, nes... jei mums tos savybės užkliūva, vadinasi, ir pas mus nėra viskas idealu, mes projektuojame savo netobulą būdą veidrodžiu į kitą sakydami – jis kaltas. Tai ir yra priežastis, kodėl myliu Saturninio (lėtojo, susimąsčiusio) tipo žmones, kadangi jie man pastoviai primena, jog ir man dar yra kur tobulėti, ir jog nereikalaudamas iš jų stebuklų aš galiu sau laimėti kokios nors labai svarbios gyvenimiškos patirties. Bet vos tik sau pasakysiu: aš – gėris, jie – blogis, tarp mūsų akimirksniu išaugs siena, ir apie kokias nors bendras vaisingas, kūrybingas sąsajas bus galima tik pasvajoti. Štai iš kur mumyse gimsta pyktis, agresija, galų gale neapykanta ir noras kitus naikinti.
 

4-ajame punkte Porfirijus Ivanovas kviečia kartą per savaitę daugiau negu parai arba parai atsisakyti maisto ir vandens. Be abejo, kalba liečia organizmo apvalymą nuo susikaupusių šlakų. Tačiau skaitytojas privalo labai gerai įvertinti savo galimybes, ar jis galės pabūti be maisto net pusę paros, kadangi yra tokių žmonių, pas kuriuos medžiagų apykaita vyksta labai greitai, ir todėl jie turi valgyti po nedaug, bet dažnai. Į šį dalyką dėmesį turėtų atkreipti ypač tie, pas kuriuos Mėnulis patiria Saturno įtaką, ypatingai jei tai yra opozicija ar konjunkcija. Neišmintinga bus “žudytis” pusę paros, parą ar daugiau negu parą vien todėl, kad taip pasakė impozantiškai (kalbu be ironijos) fotografijoje atrodantis senolis. Porfirijus Ivanovas gyveno savo gyvenimą, o mums reikia gyventi savo gyvenimus, aklas kopijavimas prie nieko gero neatves, o tik gali dar labiau pabloginti.
 

1-asis ir 2-asis programos punktai yra tampriai susiję su grūdinimusi šaltu vandeniu ir pastovėjimu porą minučių ant žolės, o žiemą - ant sniego. Tame galima įžvelgti du momentus, vieną teigiamą, kitą – reikalingą šiokio tokio pakoregavimo/patikslinimo. Pirmiausia, Porfirijus Ivanovas visiškai teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad mes esame pernelyg priklausomi nuo miestiško, komfortabilaus gyvenimo, jog esame per daug atitolę nuo gamtos, o tai mus karta iš kartos sekina. Iš kitos pusės, jei skaitytojas pasąmoningai jaučia, kad tokiam grūdinimuisi nėra pasirengęs, tai ir nereikia savęs prievartauti. Tuo labiau, kad tai darantis žmogus privalo būti visiškai tikras, kad šalčio terapija anksčiau ar vėliau kaip nors neatsilieps jo inkstams. Gerai, jeigu jūsų horoskope Jupiteris inkstų sferą gina (o dar geriau, jei Saturnas užima puikią padėtį atitinkamuose namuose ir ženkluose), o jei taip nėra? Jei taip nėra, bėgant laikui pakirsite savo sveikatą užuot jos įgavę. O 5-asis punktas, jog reikia sekmadienį 12val. išeiti į gamtą basomis ir pakvėpuoti ten grynu oru, nuskamba ir šiek tiek sektantiškai. Kodėl būtinai 12val., o ne 13val. ar 14val.? Beje, pas mus vidurvasarį Saulė (vidinė proto šviesa) pasiekia Zenitą maždaug 13:30-13:35val., todėl jei jau siekiame priartėti prie gamtos ritmų maksimaliai, tai kažkur tokiu laiku mes gamtoje ir turėtume atsidurti. Ir vėlgi, nėra reikalo mechaniškai prisirišti prie idėjos, jog išeiti į gamtą turime tik sekmadienį (nors sekmadienis, kaip Saulės diena, yra neabejotinai palankiausias tam laikas). Jei grįždami iš darbo galite pereiti per pušyną ir ten minutei kitai sustoti – nuostabu! Žodžiu,  reikia pastoviai atsižvelgti į savo galimybes, kaip ir kada bei ką galime daryti, nes ne visada mes galėsime būti sekmadienį laisvi, arba gal ne visada norėsime tą dieną praleisti miške....
 

Šaltiniai:
http://www.ctel.msk.ru/med/detka.htm
http://ru.wikipedia.org/wiki/Иванов,_Порфирий_Корнеевич

Informacija parengta: 2010.07.21, 9:00PM
Informacija įkelta: 2010.07.22, 2:55PM