Mergaitė skanauja sūrį
Corbis.com vaizdų informacija
Indigo apibūdinamas kaip tai, kas “simbolizuoja gebėjimą iš pirmo žvilgsnio nesusijusius dalykus atrasti, pamatyti ir suvokti kaip nedalomą visumą. Tai ŽINOJIMAS, nežinant, iš kur jis. Tai gebėjimas pažvelgti visais šviesos aspektais ir atskleisti tai, kas anksčiau buvo tarsi už storos uždangos. Indigo – tai žinojimas, kodėl esi čia” [1]. Taip pat V.V. Landsbergis sako: “Tie, kurie mato ir fotografuoja auras, pastaruoju metu pastebi keistą reiškinį, vadinamąjį "Indigo vaikų" fenomeną. Indigo – tai tokie vaikai, kurių auros yra krištolinės spalvos, t. y. tokios, kokių anksčiau Žemėje dar nėra buvę. Masiškai Indigo vaikai ėmė gimti maždaug apie 2000 metus, ir visiškai nesvarbu, kokiose šeimose – vienodai sėkmingai krištolinukai gimsta ir alkoholikų, ir inteligentų šeimose. Šiuos reiškinius analizuojantys žmonės daro išvadą, kad Žemėje ėmė rastis naujos, gerokai aukštesnės kokybės sielos, subtilesnės už dvidešimtojo amžiaus sielas. Gal Kūrėjas tuo būdu bando apsaugoti pasaulį nuo totalinio susinaikinimo, pamatęs, kad anksčiau sukurtasis sielos variantas nedavė tokių savaiminės dvasinės raidos rezultatų, kokių buvo tikėtasi. Ir dar šie aurų tyrinėtojai konstatuoja, kad gyventi tiems krištoliniams vaikams bus nelengva, nes juos įvairiais griežtais, pasenusiais metodais bandys mokyti ir perauklėti XX amžiaus auklėtojai” [2].
Man yra tekę sulaukti klausimų, ką apie šį reiškinį manau kaip astrologas. Mieli skaitytojai, ši tema subtili ir... slidi, kaip ir apskritai visos su dvasinėmis gyvenimo pusėmis susijusios temos. Duoti valią pagrindo neturinčioms spekuliacijoms labai nesunku, užtenka prisiminti dalį žmonių, lūkuriavusių, kad 1999-iaisiais rugpjūtį įvykęs Saulės užtemimas atneš pasaulio pabaigą (ji neatėjo), arba kad sulig Vandenio eros pradžia mes ūmai, vienu šuoliu įžengsime į Aukso amžių (deja, kai kurios valstybės tarpusavio konfliktus vis dar mėgina spręsti ginklais). Taigi ir prieš maždaug tris metus, kai daviau interviu dienraščiui “Vakarų Ekspresas”, ir dabar indigo vaikų tema man atrodo viena iš tokių slidžių temų, kurioje matau daug intelektualinės egzeltacijos, dar daugiau nepamatuotos euforijos, bet pasigendu tikrojo nuoširdumo, kuris atsiranda tada, kada euforija nurimsta, nes – vaizdingai kalbant – tik ramiame vandenyje daiktai gali save atspindėti tiksliausiai. Ką turiu omenyje?
Pirmiausia, dvejonių sukelia pirmajame šaltiny publikuojamas testas, esą padedantis nustatyti, priklauso jūsų vaikas indigo vaikų kategorijai ar ne. Kokiais kriterijais remiantis suformuluota 21, o ne, pavyzdžiui, 30 ar 50 testo klausimų?.. Kodėl testo autorius (ar autoriai) išvadose vartoja sąvokas “gali būti” užuot “yra”?.. Juk kiekvieno testo esmė – išgauti kuo tikslesnį rezultatą, priešingu atveju kam gi jį parengti?.. :) Trečias ir bene svarbiausias dalykas: jei tai išties labai unikalūs vaikai, tai ar įmanoma juos įsprausti į kokius nors žemiškus testus apskritai, net jei juos sukurtų mokslų daktarai?.. :) Ar tuo būdu testą kūręs žmogus/žmonės nepradeda prieštarauti savo pačių deklaruojamoms idėjoms?.. :)
Dabar dėl astrologinės šio reikalo pusės. Žinoma, galima mėginti kalbėti taip, kaip dabar madinga: neseniai prasidėjusioje Vandenio eroje ypač imlūs indigo atvejui tie vaikai, kurių horoskopų Asc, Mc, Dsc, Ic arba šviesuliai tiksliai jungiasi su transsaturninėmis planetomis (Uranu, Neptūnu, Plutonu), esą Vandenio eros įtakoje tokie vaikai labiau pasirengę priimti aukštąsias transsaturninių planetų vibracijas. Bet ir vėl nereikėtų pamiršti, kad pasaulyje žinoma daug skirtingų Vandenio eros variantų, pagal dalį iš jų Vandenio era dar... neprasidėjo [3]. :) Toliau, jei tik po 2000-ųjų gimę vaikai “adekvačiau reaguoja” į transsaturninių planetų vibracijas, kokios gi planetos ir/arba kosminiai ciklai veikė Leonardo da Vinčio žmonių kartą, dovanojusią Europai Renesanso kultūrą?.. [4] Juk ją kūrė ne vienas ir ne du žmonės, o dar daugiau ją skatino bei mecenavo. :) Toliau, kas skaitė Šri Paramhansos Joganandos knygą “Jogo autobiografija” (yra išversta į lietuvių kalbą), tas tikriausiai žino, kad Lahirio Mahasajos ir Šri Juktešvaro laikais (XIXa. II pusė – XXa. pradžia), taip pat po Šri Paramhansos Joganandos apsilankymo JAV (tai įvyko dar prieš II-ąjį pasaulinį karą) dvasiškai imlių žmonių ratas buvo labai, labai didelis. Ar būtų pavykę Paramhansai Joganandai Amerikoje surinkti dideles sales klausytojų, o vėliau ir mokinių, jei žmonės anuomet būtų buvę anapus šiandien liaupsinamų transsaturninių planetų įtakos? :) Beje, kadangi pastoviai palaikau kontaktus su Indijos ir JAV astrologinėmis institucijomis, žinau, kad ten dirbantys kolegos kol kas nėra parengę jokių išsamių kolektyvinių ar personalinių studijų šia tema, vadinasi, pasitvirtina, ką jau minėjau: ši tema yra išties labai slidi.
Be jokios abejonės, pasaulis šiandien išlaisvėjęs daug labiau negu anksčiau (dažnas Rytų dvasinių autoritetų lankymasis Vakaruose, o ir Vakarų aukščiausių dvasininkų vizitai šalyse, kurios seniau būdavo aplenkiamos; aktyvios kai kurių muzikinio pasaulio atstovų labdaros akcijos; mėgindami susilpninti negatyvias kosmines įtakas žmonės Vakaruose vėl grįžta prie tradicijos – maginių talismanų, mantrų praktikavimo ir t.t.). Tačiau tas išlaisvėjimas prasidėjo anksčiau negu 2000-ieji, tad kalbėkime, kaip norime, bet pastangos atremti pasaulio atsinaujinimą į indigo vaikus per transsaturninių planetų įtakos suaktyvėjimą bei vadinamąją Vandenio eros pradžią atrodo truputį dirbtinai, kaip pritemptos tiesos. Priežasties pasaulio išlaisvėjime, sakykime, poreikyje aktyvesnėms dvasinėms paieškoms labiau dairyčiausi vienoje iš indiškųjų astronominių koncepcijų, apie kurią rašo indologas Deividas Fraulis (David Frawley). Pagal ją, Žemėje šviesos mes sulaukiame ne tik iš Saulės, bet ir iš galaktinės Saulės – galaktikos centro. Kai tik Saulė su visa planetų sistema, skriejanti aplink išsigimusią tamsią žvaigždę-nykštuką, pasislenka savo orbita tiek, kad ją labiau nušviečia galaktinio centro Saulė, tada ir mus pasiekia daugiau dvasinės šviesos. Būtent, mus visus, ir gimstančius dabar, ir gimusius prieš 30 ar 50 metų, o ne tik tam tikrą išskirtinę žmonių grupę [5]. Pažvelkime į žemiau pateiktą diagramą, pagal ją, sulig kiekviena valanda, minute, sekunde Saulė su planetų sistema pasislenka prie galaktinės Saulės – galaktinio centro vis arčiau ir arčiau, kol praėję Dvapara (4099m. po Kr.) ir Treta (7699m. po Kr.) periodus įžengsime į Satja (Aukso amžiaus) laikotarpį; Saulė su planetų sistema tarp tamsiosios žvaigždės-nykštuko ir galaktinės Saulės – galaktinio centro atsidurs 12499m. po Kr., tuomet įvyks Satja (Aukso amžiaus) kulminacija.
Reziumė. Šios svetainės astrologas gerbia kitaip manančius, t.y. palaikančius indigo vaikų idėją, tačiau jis pats mėginimus vaikus suskirstyti į “indigo” ir “ne-indigo” laikytų abejotina bei kiek morališkai ydinga akcija, už kurios, kaip ir už kiekvienos garsiai eskaluojamos ezoterinės sensacijos dažniausiai slepiasi komercinis interesas (parduoti kuo daugiau ta tema parašytų knygų). Tegul man kas nors parodo bent vieną mamą (turiu omeny normalias, o ne asocialias šeimas), kuri nemylėtų savo vaiko, t.y. laikytų jį mažiau gražiu, mažiau talentingu, mažiau mielu negu kiti vaikai... Šia prasme mano straipsniukas ryžtingai gina kiekvieną mamą ir tėvą su jų lūkesčiais, kad nauja atėjusi gyvybė praturtins šį pasaulį savaip prasmingai, netgi jei užaugęs sūnus ar dukra dirbs labai kuklų darbą ir nebus tarp vadinamųjų “dvasios pirmūnų”. Savaip prasmingai gyvenamas gyvenimas tikriausiai ir yra esminė žmogaus pastangas nušviečianti šviesa, kuriai apibūdinti vargu ar tiktų kuri nors viena “pati tikriausia”, "naują ir vienintelį išganymą" nešanti spalva.
Šaltiniai:
1. http://www.indigo.home.lt/
2. ten pat, citata iš “Šiaurės Atėnų”
3. Michael Baigent, Nicholas Campion & Charles Harvey – Mundane Astrology
4. Kiekvienas bent truputį istorija besidomintis žmogus sutiks, kad pakeitęs Viduramžius Renesansas pasireiškė kultūroje tarsi gaivus oro gurkšnis.
5. David Frawley – Astrology of the Seers: A guide to Vedic/Hindu astrology.