LT
RU

Įvadinė pastaba: šį žemiau pateiktą vieno iš žymiausių Vakarų pusrutulio astrologų tekstą maloniai kviečiu laikyti tik kaip alternatyvų požiūrį į tai, nuo kada prasideda Vandenio era. Apie tai savo nuomonę spėjo pareikšti daug autorių, plačiau žr. čia. Žemiau publikuojama medžiaga (bent šios svetainės autoriui) įdomi tuo, kad Deinas Radjaras (Dane Rudhyar) labai astronomiškai argumentuotai išaiškina, kuo remdamasis įvardina, nuo kada būtų galima tikėtis Vandenio eros pradžios. Astronominė argumentacija šneka apie minties išbaigtumą ir, savo ruožtu, apie korektiškumą skaitytojo atžvilgiu, kadangi tai nėra numestas iš aukštai trumpas teiginys “tai prasidės tada ir tada”, o mes būkime malonūs imti tuo ir patikėti. Šiuo požiūriu Deino Radjaro kalbėjimo kultūra galėtų būti pavyzdžiu kiekvienam save “elitiniu” laikančiam astrologui.


Dane Rudhayr

Žmogus, per struktūruojantį protą apjungiantis savyje dvasią ir medžiagą, atsiranda palaipsniui ir cikliškai pereidamas iš mažesnės integruotumo būklės į didesnę – o kūrybiškasis žmogus vadovaujasi įgimta ir dieviškai Valia. Varomoji jėga - sąryšingumo energija [1]. Šioji energija, nesąmoninga masiniame lygmenyje, tiktai individuacijos procesą perėjusiame žmoguje tampa sąmoninga. Pasąmonėje dominuoja instinkto jėgos, tuo metu sąmonėje - matymas ir kuriančioji prasmė. Instinkto energija yra poreikio išraiška. Kūrybinė sąmoningos prasmės energija – išsipildymo išraiška. Gyvenimas yra dinamiškas, amžinas pusiausvyros ieškojimas tarp poreikio ir išsipildymo, gimimo stokos ir brandos pertekliaus.
Būtent šią pusiausvyrą aptarėme [2] esmingai gyvenimiškoje ir visaapimančioje mėnulio ciklo simbolikoje (aiškumo dėlei žr. žemiau diagramą A). Nuolatinis gyvenimiškasis atsiradimo ir suklestėjimo, stokos ir suirimo ritmas nuostabiausiai išreikštas jaunaties ir pilnaties kaitoje. Poreikis ir išsipildymas – jaunatis, pilnatis. Jaunatyje kuriančioji dvasia pateikia galutinį atsaką poreikiui, o šioji kuriančioji dvasia yra tų žmonių bendrija, kurie pasiekė pilnatvę ankstesnėje pilnatyje. Kiekvienas išsipildymas poliarizuoja naują poreikį, kiekvienas išgirstas poreikis ilgainiui tampa išsipildymu. Poreikiui geriausiai atliepiama išlaisvinant naują sąryšingumo kokybę ir užmezgant naujus sąryšius!
Žmonija rengiasi šiam išsilaisvinimui. Iš tikrųjų, esame “involiucijos”, dvasios nužengimo, iš kurio išsirutulioja naujas “sąryšingumo kokybės” įaugimo į naujas mąstymo, jausmo ir elgsenos formas procesas, liudininkai. Mes susidūrėme su  pasibaisėtinu iš naujo gimstančios civilizacijos spaudimu. Būtent, šis spaudimas, atliepdamas didžiam poreikiui, didžiam nesąmoningam žmonijos maldavimui, griauna visa, kas sena. Rytdienos sėklos jau išbarstytos ir toliau sklinda tarp filosofinių sistemų, bažnyčių, nacijų, miestų ir pavienių žmonių protų nuolaužų. Iš tikrųjų, ciklas tuoj baigsis. Priartėta prie “didžiojo mėnulio mėnesio” “Balzaminio Mėnulio” [3].
Tai ne tik vaizdingas posakis. Ciklas, apie kurį kalbu, iš tikrųjų egzistuoja ir yra gerai žinomas. Tai milžiniškų lygiadienio precesijos “metų” (trunkančių apie 26 000 saulės metus) dalis, lygiai kaip mėnesinis mėnulinis ciklas yra dalis įprastų metų, susijusių su Žemės sukimusi apie Saulę. Čia nėra įmanoma aptarti visas šio precesinio reiškinio prasmes ar aiškintis jo priežastis astronominiu požiūriu. Vis dėlto manau esant būtina paminėti šiuos didesnio masto  periodus ir taip  pažvelgti į ateitį, kadangi tikrojo mėnulinio ciklo struktūra iš esmės yra atkartojama platesniame cikle, apimančiame maždaug 2100 metus. Iš tikrųjų, šio ciklo rėmuose mes galime pamatyti mūsų dabartinių kartų - šiuolaikinio žmogaus - mėnulinę gimimo dieną. Galima tarti, jog fazė, kurią pavadinome “Balzaminiu Mėnuliu”, įvyko 1844 metais; metais, kuriuose liko labai reikšmingų įvykių, religijos ir pramonės pasaulyje įspaudai, ir kuriais prasideda revoliuciniais įvykiais pažymėtas periodas.
Užtenka užmesti akį į skaičius ir datas. Tvirtinama, jog precesinius “metus” šiuo metu sudaro 25 868 saulės metų. Būtent šis ciklas turimas omenyje, kuomet kalbama apie eilę didžiųjų erų, tokių kaip Žuvų era ar Vandenio era. T.y. turima galvoje ta aplinkybė, jog pavasario lygiadienį (metas, kuomet Saulė iš pietų palinksta į šiaurę) Saulė kasmet pasirodo truputį anksčiau tikrųjų dangaus žvaigždynų atžvilgiu. Šiuo metu, Saulei pasiekus nulinį ilgumos laipsnį (taip vadinamas “pirmasis Avino laipsnis”), iš tikrųjų ji nėra prie žvaigždės, žyminčios Avino žvaigždyno ribą, o kažkur Žuvų vardu žinomoje žvaigždžių grupėje.
Tikslią vietą nustatyti sunku, nes žvaigždynų ribos ir sąlygiškos ir netikslios. Ir, nepaisant kai kurių astrologų ir mistikų įtikinėjimo, mes dar negalime teigti, jog jau “įžengėme į Vandenio erą”. Yra ne taip. Iš tikrųjų mes įžengėme į sėjimo periodą, kuris yra Vandenio eros preliudija. Ir tai yra tas periodas, kuris mano manymu, prasidėjo1844 metais – arba kažkur apie keturiasdešimtuosius praeito amžiaus metus [4]. Aš vadinu šį periodą balzaminio mėnulio periodu, nes mėnuliniame cikle ši fazė prasideda likus trims dienoms iki jaunaties. Trys dienos reiškia dešimtadalį  viso mėnulio ciklo, o šią vienos dešimtosios reikšmę visuotinai yra priimta laikyti visų ciklinių pereinamųjų periodų žymeniu – visų “sėjos periodų” [5].
Kaip matėme, precesiniai metai trunka 25 868 įprastus metus. Padalinę šį skaičių  iš dvylikos gausime 2155,5. Tai yra vidutinis šio ciklo “mėnuo”, vadinasi Avino era, Žuvų era, Vandenio era ir t.t. trunka 2155,5 įprastus metus. 215,5 metai yra šio periodo dešimtadalis. Jeigu dabar į Žuvų erą, kurioje gyvename, pažvelgsime kaip į “didelio masto mėnulinį ciklą”, ir jeigu tarsime, kad jo balzaminė fazė prasidėjo 1844 metais, tai reikš, jog Žuvų eros pabaigos (o tuo pačiu ir Vandenio eros pradžios) metai yra 2059-ieji. Tai įvyks maždaug tuomet, kai pirmasis Vėžio zodiako ženklo taškas pasieks didelę žvaigždę Betelgeizę. Tuo metu ir šiaurinis Žemės poliarinės ašies galas rodys tiesiai į žvaigždę Poliaris.
Atskaičiavę atgal 2155 metus mes patenkame į 97 metus pr.m.e. (aiškumo dėlei žr. žemiau diagramą B). Maždaug tuomet gimė Cezaris, o nepraėjus šimtmečiui fiksuojama Kristaus gimimo data. Yra ir tyrinėtojų, manančių, kad Kristus gimė 104 metais pr.m.e. tai įvykę maždaug tuomet, kuomet didžioji karališka žvaigždė Regula ruošėsi įžengti į Liūto ženklą (šiuo metu ji yra šio ženklo gale); o Kristus vadinamas Judėjos Liūtu – Kristus, mūsų karalius. Tik pradėjo kurtis Romos imperija, ir, kaip bežiūrėsi, žmonija žengė į naują erą, ne tik į naują “didelio masto mėnulinį ciklą” susidedantį iš 2155 metų – Žuvų erą – bet ir į visą precesinį ciklą, susidedantį maždaug iš 25 868 metų. Apsiriboję Žuvų era, galime nustatyti laiką, kuomet buvo išlaisvinta jos “sėkla”- tai buvo ankstesnės Avino eros balzaminio Mėnulio metas. Jeigu iš 98 metų pr.m.e. atskaičiuosime 215 metus, turėsime 312 metus pr.m.e.: maždaug 11 metų iki 323-ųjų, kuomet mirė Aleksandras Didysis. Panašiai ir Napoleonas I, kuris kažkuo primena Aleksandrą, bet visu “didelio masto mėnuliniu ciklu” vėliau, mirė likus 18 metų iki 1844-ųjų [6].
Ne taip jau ir svarbu, ar čia pateiktos datos tikslios ir ar jos tikrai sutampa su didžiuosius precesinius metus sudarančių periodų pradžia. Svarbus to periodo pobūdis, kuriame mūsų dabartinė karta kovoja ir miršta, ir aš manau, kad istoriniu ir astrologiniu požiūriu mes gyvename 215 metų sėjimo periode, kuriame bręsta ateinanti Vandenio era. Loginiu požiūriu, šis 215 metų periodas dalinasi į tris “dienas”, kurių kiekvieną sudaro maždaug 71 metai. Prie 1844 pridėję 71 turėsime 1915-uosius metus. Antroji diena iš tikro prasidėjo Pirmuoju Pasauliniu karu.




Vadinasi, tai yra mėnulinė šiuolaikinio žmogaus gimimo diena. O šioje knygoje jau kalbėjome, ką iš esmės reiškia tokia mėnulinė gimimo diena [7]. Man belieka pratęsti ir apibendrinti savo ankstesnes mintis apie balzaminį Mėnulį ir paskutines mėnulinio ciklo dienas: ”Šioji nykstančio Mėnulio fazė tam tikra prasme simbolizuoja galutinį, artėjantį  link išsipildymo ciklo sėklos išlaisvinimą. Ji taip pat reiškia Mėnulio įėjimą į Saulės šventovę, o įeidamas Mėnulis atneša Saulei naują poreikį Žemei. Ji – dievišką dvasią už pasiklydusias ir irstančias žemiškas būtybes meldžianti motina arba mylimoji. Ji – atgailaujantis nusidėjėlis, meldžiantis atleidimo, vienuolė, tiesianti rankas į dangų dėl nugrimzdusios į nuodėmes žmonijos. Ji – smilkalas, kylantis į Saulę, kviečiantis naujam atsivėrimui naują Mesiją, naujam dvasios ir šviesos srautui per naują mėnulinę struktūrą – naują kūną, naują realybės paveikslą, naują koncepciją pašalinti amžinas žmogaus dvejones ir nepasitikėjimą savimi... Mes įžengiame į sėklos pasėjimo ir asmeninio pasiaukojimo sritį. Šiomis dienomis prieš jaunatį [8] gali gimti simbolinis personažas, kuriame susikoncentruos socialinė drama, ir gali gimti kankinys. Jie yra jų kolektyvo poreikio įsikūnijimas naujame dvasios gimime. Jie iššaukia kuriančiają dvasią, jie kviečia ateitį – netgi jei už tai sumoka savo mirtimi.”
Iš tikrųjų, Antrajį pasaulinį karą galima suprasti kaip “kvietimą ateičiai”. Žmonės aukojo savo gyvybes ir tai buvo panašu į maldą, kuri kilo į dvasią ir kvietė fundamentalesniam ir visaapimančiam šios organinės visumos energijos įsisavinimui ir tikrai kenčiančios žmonijos integravimuisi. Šioji malda bus išgirsta, “balzaminio” Mėnulio smilkalai visada kyla aukštyn, o dvasia ir yra atsakas į tokias maldas. Bet kada pasirodo “jaunatis”, kada iš tikrųjų gimsta naujas organizmas – “kas tada, mažasis žmogau?” Ar išsisklaidys visi praeities šešėliai, ar paklus jie ir pasitrauks pasidavę analizei, o juose slypinti prasmė ar bus įsisavinta kaip maistas naujai civilizacijai?
Per septyniasdešimties metų periodą tarp 1844-ųjų ir 1914-ųjų arba tarp 1848-ųjų  (komunistinis Manifestas) ir 1918-ųjų (Rusijos Revoliucija) naujas kosminis Impulsas skynėsi sau kelią “apačion” į gyvų kūnų Žemę, išjudindamas tarpinius regionus. Nauja “sąryšingumo kokybė” siekė rasti sau išraišką per kelis žmones  įvairiose pakopose, kurių buvimo kolkas negalima pagrįstai įrodyti ar net adekvačiai apibrėžti, nes labai didelės būta šiuolaikinio žmogaus proto inercijos ir masių nepasirengimo.
Per antrajį septyniasdešimties metų periodą (1914 – 1984) šis pasipriešinimas turi kiek tik įmanoma susilnėti, o ten, kur būtina, teks pasitraukti ir praeities struktūroms [9]. Šioms proto, emocinės prigimties ir kūno struktūros irstant veikiant griaunančiai energijai, šiuolaikinis žmogus atranda galimybę žodžiais, koncepcijomis ir sąryšio tarp žmonių (tarp atskirų žmonių ir grupių) schemomis formuluoti naują “sąryšingumo kokybę” – naują Logosą.
Dabar esame formulavimo stadijoje. Jau vyksta įtemptas konfliktas tarp įvairių tokio pobūdžio formuluočių bei tarp jų ir iš praeities atsineštų Vakarų civilizacijos įsitikinimų. Idėjų kova ir religiniai ginčai primenantys tuos, kurie vyko tarp įvairių krikščioniškų frakcijų Bažnyčios prieaušryje, dabar vyksta visose srityse “Šaltajame kare”. Didžiausia kova greičiausiai vyks mentaliniame lygmenyje ir ją nebūtinai lydės tikras fizinis karas. Laimės ta pusė, kuri pajėgs pateikti labiausiai emociniu-asmeniniu vitalumu ir įtikinimo galia įkrautas formuluotes. Taip prieiname asmens ir laimės sritį.
“Idėjos valdo pasaulį” – bet lygiai taip, kaip radijo diktoriaus žodžiai gali pasiekti tariamus klausytojus tiktai jei jis ateina per radijo bangas, taip ir naujos eros logosas šio pasaulio žmones gali paveikti tiktai jei jis bus vienu metu įjungtas į gyvą žmogų ir per jį išsilaisvins. Prieš paveikiant žmogiškuosius protus visuotina turi tapti asmeiška arba “įkūnyta”. O tas ar ta, kuris “įkūnija” šį dvasios iškvepiamą ‘logosą’ – kūnu-tapusį-Žodį – atpažįstamas pagal neįprastą švytėjimą, “asmenybės” kokybę, gilų džiaugsmą, iš širdies besiveržiančios pergalę.
Pradedant 1940 metais, aš daugelyje savo knygų stengiausi perteikti žmonėms “pilnatvės”  ar “pertekliaus” koncepciją. “Pilnatvės gyvenimas” – tai žmonių gyvenimas, kurie savo asmenybėse nešioja sėklos vibraciją, vibraciją, kuri vienu ir tuo pačiu metu užbaigia žmogiškosios istorijos ciklą ir tampa pagrindu naujam ciklui. Kaip ideali figūra, “pilnatvės žmogus” gali ir turi pakeisti “liūdesio žmogų” (“Man of Sorrows”), lygiai kaip, jei tik žmonijai lemta išlikti, turi įsivyrauti rutulio simbolis (erdvės pilnatvė). Rutulys virš kryžiaus turi pakeisti senajį Žemės simbolį – kryžių virš rutulio. O tai sutampa su okultistine tradicija, pagal kurią Veneros planeta - ♀ - yra dvasinis mūsų Žemės prototipas, o tos galingosios Būtybės, kurios į mūsų planetos aurą pasėjo ugnines savimonės ir individualizuoto proto sėklas yra atkeliavusios iš Veneros, Šviesos Nešėjos (t.y.Liuciferio) [10].
Šiuo metu gyvename periode, kuomet lapkritis paslepia daugybę Žemėn, laukiančion ateinančio pavasario ir didžiųjų dygimo apeigų, kritusių sėklų. Todėl visur matoma kolektyvinė Žuvų eros, kuri šiuo metu kulminuoja, vertybių vulgarizacijos ir griovimo tendencija. Ir tuo pat metu tai šen, tai ten iškyla “žmonės-sėklos”, kurių asmenybės formuojasi pagal pilnatvės idealą, pagal didžiają “dangaus ir Žemės vedybų” išbaigtoje ir perkeistoje asmenybėje svajonę.

Šaltinis: Dane Rudhyar. The lunation cycle: A key to the understanding of personality. Aurora Press.
Vertė: Vytautas Kinčinaitis
Paaiškinimai (Vytauto Kaškelio ir Vytauto Kinčinaičio):
1.Sąryšingumo energija žmonijos gyvenime ryškiausiai atsispindi mėnuliniame cikle, kurį matome Mėnulio fazėse. Mėnulinis ciklas, anot Rudhyaro, yra tiesioginių planetinių sąryšio ciklų archetipas. Jis įsitikinęs, kad būtent iš universalios Mėnulio fazių patirties žmonių protuose gimė ankstyvoji “planetinių aspektų” samprata. Be to, būtent tyrinėjant mėnulinį ciklą išsivystė tokie astrologiniai faktoriai kaip “mazgai” ir “dalys”. Su Mėnulio ciklu įžengiama į sąryšingumo sferą – sferą, į kurią žmogaus protas skverbėsi palyginti lėtai.
2. Radjaras turi omeny visą ankstesnį iki cituojamos skaitytojams vietos monografijos apie Mėnulio ciklą tekstą. Čia jūs skaitote dalį šios monografijos epilogo.
3. Mėnulio “dilimo” periodu, jo pjautuvas pasisukęs į priešingą pusę (į rytus), o taškas, kuris pasiekiamas susidarius šiai tipiškai formai – šįkart nykstant ryškumui – alcheminėse astrologijos mokyklose buvo pavadintas “Balzaminiu Mėnuliu” – pati šio termino kilmė neaiški. Šioji Mėnulio dilimo fazė tam tikra prasme simbolizuoja galutinį artėjančio į pabaigą ciklo sėklos išlaivinimą. Ji taip pat reiškia Mėnulio įžengimą į Saulės sferos šventovę.
4. Ši Radjaro monografija pasirodė XX amžiuje.
5. Indams toks periodas yra Kali Juga, trunkantis 432 000 metus, dešimtoji į keturis periodus, atitinkamai 4,3,2 ir vieno vieneto, padalintos didžiosios eros (Jugos) dalis. Kali – tai motina, tamsios įsčios, Kali Juga – tai naujosios žmonijos brendimo periodas.
6. Beveik po 20 metų nuo minimos Radjaro datos, rusų caras Aleksandras II panaikino baudžiavą.
7. Ciklinio Mėnulio ir Saulės sąryšio pasekmėje turime mėnulinį ciklą, o kiekvieną mėnesio ir dienos momentą galima apibūdinti pagal jo padėtį šiame mėnuliniame cikle. Taip žmogus gali pasakyti:“Aš- priešpilnio fazė“ arba „Aš – pilnaties fazė“ taip pat pagrįstai, kaip ir „Aš – Svarstyklės“. Žmones galima susikirstyti į tipus pagal svarbiausių mėnulinio ciklo periodų simbolinę reikšmę taip pat , kaip ir pagal Zoodiako ženklų reikšmę.
8. Radjaras turi omeny 2059-uosius metus.
9. Prisiminkime žinomiausią Dž. Orvelo kūrinį “Gyvulių ūkis. 1984-ieji”. Netrukus žlugo ir TSRS, griuvo Berlyno siena.
10. Nereikėtų painioti su katalikiška Liuciferio samprata, pagal kurią šis vardas slepia juodųjų jėgų kvintesenciją. Iki-katalikiškoje ir ezoterinėje tradicijoje Liuciferis yra nušvitimo simbolis.

Nuo vertėjo
Dane Rudhyaras  (1895m. kovo 23d. Paryžiuje – 1985 m. rugsėjo13 d. San Franciske) -  humanistinės astrologijos kūrėjas, šiuolaikinės transpersonalinės astrologijos pradininkas, daugybės reikšmingų astrologinių knygų (“Astrologiniai namai”, “Astrologinė mandala – transformacijos ciklas ir jo 360 simbolinių fazių”, “Sąmonės planetarizacija”, “Visumos ritmas” ir kt.) bei šimtų straipsnių astrologine tematika autorius. Jam taip pat artimos buvo dailės, literatūros, muzikos, šokio sritys, kuriose jis paliko eilę savo kūrinių ir mokslinių straipsnių.
Kaip savitas astrologas Dane Rudhyaras išgarsėjo 1936 m. Alice Bailey įsteigtoje  “Lucis Publishing Compan” pasirodžius jo knygai “Asmenybės astrologija”, kurią “American Astrology” leidėjas Paul Clancy pavadino “didžiausiu žingsniu astrologijoje nuo Ptolemėjaus laikų. Ji žymi naujos epochos gimimą”.
1969 metų vasarį Rudhyaro iniciatyva buvo įsteigtas “Tarptautinis humanistinės astrologijos komitetas” (International Committee for a Humanistic Astrology) “tam, kad visuomenė turėtų galimybę suprasti astrologiją ir naudotis gimimo horoskopu kitaip ne tik kaip likimo pranašavimo būdu ar universitetine disciplina”. Humanistinėje astrologijoje Rudhyaras siekia parodyti, jog esama mažiausiai dviejų astrologinių požiūrių: “orientuoto į įvykį” ir “orientuoto į asmenybę”. Jis pateikė astrologiją kaip “vakarietiškos jogos ir psichosintezės būdą, o gimimo horoskopą kaip mandalą, asmenybės integracijos formulę”.
Transpersonalinis procesas Rudhyaro terminologijoje yra transcendentinis dvasinės jėgos “nusileidimo” į žmogų, jo sąmonės ir visos asmenybės laipsniško nušvitimo procesas. Šis galios ir šviesos šaltinis egzistuoja “anapus” asmeninės sąmonės ir ego, tačiau transpersonalinis veiksmas yra būtent jėgos nusileidimas (descent), o ne asmens sąmonės ir emocijų pakilimas (ascent).

Plačiau apie Dane Rudhyarą:
http://www.khaldea.com/rudhyar/