Angelo skulptūra, Italija. Corbis.com vaizdų šaltinis
išpažintis
ir tai ką angelu aš vadinau
tebuvo gūsis stingdantis man kraują
ir žodis kur išprievartauja
kiekvieną mano mintį skirtą Tau
ir tai ką angelu aš vadinau
tebuvo amžių palikimas
svaiginantis prisilietimas
prie visko ko neišmanau
ir tai ką angelu aš vadinau
tebuvo meilė ir gyvybė
tavoj ugny daiktų vienybė
kurioj per amžius gyvenau
(iš rinkinio “Angelas”, Vaga, 1991)
Tiesos priartėjimas
kai iš už debesies
staiga pasirodžiusi saulė
iš tujos pabaidė šarką
nejučia pagalvojau kokia
baisi būtų tiesa jei kada
ją pažintume
Viešpatie
leisk man
numirti nuo tavo
angelo žvilgsnio
(iš rinkinio “Angelas”, Vaga, 1991)
Vienaeilis be pabaigos
Tikiu ir sujuda kalnas ir jeigu nesujuda
Kalnas netikiu kad tikiu
(iš rinkinio “Angelas”, Vaga, 1991)
Taip
taip
tikriausiai smagu
būtų tverti pasaulius
štai paprastai žodis tėvas
ir žodis motina nesusimąstant štai
iš jų dar viena visata apibendrink
jei nori tačiau
žodis nežinau ir žodis myliu
štai (jei ištversi)
irgi dėl saulės energijos
spengiančioje mano smegenų vienutėje
prasikala mažas daigelis
anava pats savyje pumpuras jau
tavo vaizduotėje sprogsta
(iš rinkinio “Angelas”, Vaga, 1991)
Tik tiek mano minčių
tik tiek mano minčių
dabar kai bokšto laikrodis
muša vienuoliktą pareiti namo
kristi į lovą ir miegot
ligi švilpimo pirmųjų varnėnų
negalvot apie nieką
štai toks paskutinis
šios žiemos eilėraštis
liūdnas gal
kvailas tikriausiai
visai neeilėraštis
(iš rinkinio “Angelas”, Vaga, 1991)
Erškėčių krūmas dūzgia
erškėčių krūmas dūzgia
pilnas tavęs ir tekančios saulės
mano laikas teka greičiau
nei turėčiau kalbėti
todėl nežinau
(iš rinkinio “Angelas”, Vaga, 1991)
Meilės daina
Aš taip myliu tave,
kad galvodamas apie tave
užmirštu naiviąsias meilės dainas.
Senstančių kūnų erdvėj,
kur mirtis jau yra galingesnė už dainą,
vis drąsiau ir drąsiau skamba aukštai
paskutinė mūsų meilės daina.
Ji sujungia mus šviesoje liepsnojančio
medžio,
skaidri, nenumaldoma, nepriklausoma nuo
atminties,
amžina.
(iš rinkinio “Angelas”, Vaga, 1991)
Kalbu
kalbu nes šis nubudimas dar nieko nereiškia
nes ir nubudęs nesu atsivėręs
šitaip guliu iškvėptas tavo nakties
su žvaigždėmis
su mėnuliu atgaudžiančioj vasaroj
laikinas amžinai
ties drakono anga
supančiotas lakštingalų trelėmis
(iš rinkinio “Angelas”, Vaga, 1991)
Baltoji rožė
baltąją rožę aušros
aš tau vėl dovanoju
negyvų gėlių turguj tu man
dovanoji raudoną
Llepsnojantį rožės šešėlį
po tūkstančio išsiskyrimų
suklupęs aukštai
ties būties bedugne
baltąją rožę aušros
aš tau vėl dovanoju šešėlis
tarpe šešėlių
(nakties sargas ryto apsiaustu
širdim sklidina mėnesienos spyglių
vis dar gieda giesmes
apie meilę ir amžinybę)
(iš rinkinio “Angelas”, Vaga, 1991)
Saulėlydžio žmonės jie
saulėlydžio žmonės jie
sėdi prie langų arba
eidami gatve sustoja
jie žiūri į vakarus o ten
įsivaizduok leidžiasi saulė
ir jie tampa rausvi
kaip ir sniegas
tai tik tiek
apie saulėlydžio žmones
(iš rinkinio “Angelas”, Vaga, 1991)