Astrologija ir Atlantida

7 skyrius  

CIKLAI, LAIKO SKALĖS IR DATOS

Sajiso miesto žyniai Solonui aiškino, kad tais neatmenamais laikais mitai, kurie jau tada buvo labai seni, tėra tikrų įvykių alegorija. Toks yra ir pasakojimas apie Faetoną “…Mat kūnai, besisukantys aplink Žemę ir keliaujantys per dangų, nukrypsta nuo savo tako, todėl kiekvienąkart, praėjus ilgiems laiko tarpsniams, visa, kas ant Žemės, sunaikinama baisia ugnimi” (1). Po tokių kataklizmų žmonija vėl atsiduria barbariškumu, užmiršta dailiuosius menus ir mokslus, viską, ko anksčiau buvo pasiekusi ir kuo naudojosi.

Kaip nustatomi tie “periodiški ciklai”, kurie sutinkami visuose praeities mituose, ir kodėl apie juos žmonės nežino dabar? Daugelis ciklų buvo apskaičiuoti, kadangi jie buvo svarbūs Žemei ir gyvenantiems joje. Patyrinėkime tuos ciklus, kurie atskleis, kaip Homo Sapiens ir panašios į jį Žemės būtybės yra glaudžiai susijusios su kosmoso fenomenais, susijusios taip, kad, kaip daugelis mano, jie patys nepajėgia kontroliuoti savojo gyvenimo. Juk Žemė daro netiesioginį poveikį ir savo dangiškiesiems kaimynams. Taigi jeigu mums siunčiamos nelaimės, negalime be reikalo kaltinti žvaigždžių, asteroidų, Saulės, Mėnulio ir net pačios Žemės. Bent iš dalies tų nelaimių galėtume išvengti, jei geriau suvoktume subtilius Saulės sistemos ir Visatos, kurios maža dalelė esame, ciklus.

Astronomai seniai pripažino, kad Saulės ir Mėnulio užtemimų seka kartojasi kas 18 metų ir 11 1/3 dienos, arba kas 223 Mėnulio mėnesius. Kitaip sakant, Saulės ir Mėnulio centrai santykinai grįžta į tas pačias vietas ir tokiu būdu kito periodo užtemimai kartojasi maždaug tokia pačia seka. Tačiau dėl tos priežasties, kad ciklo trukmę sudaro ir 1/3 dienos, matomumo zona kiekvieną kartą yra pasislinkusi per 120 laipsnių (1/3 ciklo) į vakarus (1).

Chaldėjai, kurie gerai išmanė astronomiją ir astrologiją, šį didįjį ciklą pavadino Saru (babiloniečių kalba saru, o graikiškai saros). Jo trukmė 3600 metų. Šiuo metu, matyt, vadovaujamasi klaidinga pradinio ciklo samprata, kurio trukmė tėra 18,5 metų. Ciklui saru buvo priskiriamos magiškos galios, manyta, kad vieną dieną jos gali sunaikinti pasaulį. Nors mokslininkai galėtų ignoruoti šią prielaidą kaip prietarą ir nesąmonę, tai nereiškia, kad ciklas saru neturi jokio poveikio Žemei. Prancūzų psichologas ir statistikas Mišelis Goklenas (Gauquelin) cituoja savo tėvynainį Le Danua (Le Danois), pabrėžiantį tą svarbą, kurią ciklas saru gali turėti mūsų gyvenime. Le Danua teigė, kad Saulės ir Mėnulio gravitacinė trauka sukelia potvynius ir vandens lygio svyravimus, kurie per daugelį šimtmečių gali pakeisti klimatą. Nors daugelis klimatologų buvo linkę manyti, kad Le Danua šį faktą panaudojo tik savo fantazijos įgeidžiams tenkinti, tačiau hidraulikos inžinieriaus E. Paris – Teynac stebėjimai atskleidė panašų didžiųjų upių, ir ypač Nilo, pokyčių modelį.

Duomenys apie Nilo potvynius aprėpia per 4000 metų. Juose aptinkama keletas neįprastų faktų. Ritmiški vandens lygio svyravimai, sutampantys su astronominiais ciklais, akivaizdūs, Paris – Teynac nustatė 11 metų svyravimo ciklą, sutampantį su Saulės dėmių ciklu, ir 18 metų periodus, atitinkančius ciklą saru, nusakantį Saulės ir Mėnulio užtemimų intervalus. Tada jam gimė mintis, kad dėl ciklo saru vandens lygis kai kuriose Žemės vietose iš tikrųjų kyla. Kitaip sakant, kai tam tikrose vietovėse būna Saulės ir Mėnulio užtemimai, Žemės katastrofų tikimybė ten padidėja.

Buvo bandymų susieti gravitacinį planetų poveikį ir su ledynmečiais. 1938 metais serbų astronomas M. Milankovičius bandė tuo paaiškinti ledynmečių seką. Jo apskaičiuotos klimato kreivės beveik sutapo su ledynų slinkimu. 1956 metais Hansas Sjuesas (Suess) iš Kalifornijos universiteto pažymėjo, kad tos pačios kreivės per keletą geologinių laikotarpių atitinka vandenynų temperatūrinių pokyčių ciklus. Nors daugelis mokslininkų Milankovičiaus kreives vertino skeptiškai, Džordžas Gamovas iš Kolorado universiteto jį gynė, teigdamas:

Nepaisant kai kurių klimatologų negatyvių nuostatų, teigiančių, kad kelių laipsnių temperatūrų skirtumai negalėjo turėti įtakos ledynmečiams, atrodo, kad senasis serbas teisus. Todėl mes turime padaryti išvadą, kad nors planetos neturi įtakos individų gyvenimui (astrologai teigia priešingai), jos tikriausiai per ilgus geologinius laikotarpius paveikia žmones, gyvūnus ir augalus (3).

Dabar visuotinai pripažinta, kad Saulė ir Mėnulis gali turėti įtakos sveikatai. 1940 metais dr. Viljamas Petersenas pažymėjo, kad mirtis nuo tuberkuliozės dažniausiai ištinka septintą dieną prieš Mėnulio pilnatį, o kartais – po vienuolikos dienų. Jam pavyko tai susieti su kraujo pH rodikliu, rūgštingumo ir šarmingumo santykiu, kuris kinta pagal Žemės ir Mėnulio ciklo magnetizmą. Nuo to laiko įrodymai apie Mėnulio fazių ir įvairių biologinių fenomenų sutapimus sparčiai kaupėsi. Taip pat sukaupta gausios informacijos, patvirtinančios Saulės dėmių įtaką tiek žmonėms, tiek orams.

“Didžiaisiais metais” vadinamas periodas (maždaug 25 826 metai), kai Žemės ašis apibrėžia pilną apskritimą apie ekliptikos polių, apie regimąjį Saulės kelią tarp žvaigždžių. Lėtas Žemės ašies krypties erdvėje keitimasis vadinamas lygiadienių precesija. Vieta erdvėje, kur Saulė kiekvienais metais kerta dangaus ekvatorių, astronomų vadinamą pavasario lygiadieniu, o astrologų – Avinu, kasmet pasislenka truputį toliau nuo tos vietos, kur ji buvo praėjusiais metais. Dėl to artimiausia žvaigždė, į kurią nukreipta ši ašis, amžių bėgyje savo padėtį keičia ir vadinama Poliarine žvaigžde. Prieš 4000 – 5000 metų Šiaurės polius buvo Alfa Drakono žvaigždyne, o dabar jis nukreiptas į Šiaurinę žvaigždę Mažuosiuose Grįžulo ratuose.

Astrologiniai ir mitologiniai amžiai

Nesusipratimai atsiranda dėl to, kad žvaigždynai ir Zodiako ženklai vadinami tais pačiais vardais. Dėl šios priežasties astronomai būna nusiteikę nepatikliai, kai besidomintys, bet nežinantys astrologijos subtilybių sako “esu gimęs Liūto žvaigždyno ženkle”. Zodiako ženklai (pats žodis Zodiakas kilęs iš graikų kalbos ir reiškia “gyvūnų ratą”) nėra nejudančių žvaigždžių, kurios vadinamos šiais vardais, sinonimai. Tai reikia turėti omenyje, kai kalbama apie astrologinių “amžių” sąvoką. Žvaigždynai, pažymėti žvaigždėlapyje kaip žvaigždžių sankaupos, yra grynai susitarimo reikalas, juk ir šviesos spinduliui prireikia šimtmečių šviesmečių, kol jis pasiekia Žemę. Kada šios žvaigždžių sankaupos, pradedant nuo pavasario lygiadienio taško, buvo vadinamos pagal 30 laipsnių ekliptiką, tada atsirado Avino vardas, o žvaigždynai, išsidėstę jo fone, taip pat buvo pavadinti Avino vardu. Sąvoka 30 laipsnių ekliptikos, žinoma Avino vardu, visuomet yra 30 laipsnių, skaičiuojant nuo pavasario lygiadienio, o lygiadienis kiekvienais metais truputį atsilieka kitų žvaigždynų atžvilgiu.

Panašiai kaip mūsų metai dalijami į 12 mėnesių, taip ir “Didieji metai” dalijami į 12 amžių. Tai tokie laikotarpiai, kai lygiadienis atsiduria priešais kiekvieną 12 žvaigždynų, kurie išsidėstę aplink ekliptiką. Teigiama, kad šių lakotarpių negalima tiksliai laipsniais apskaičiuoti ir kad kiekvieno jų trukmė apytiksliai lygi 2000 metų. Taip pat negali būti nustatyta tiksli kiekvieno laikotarpio pradžia, nes kiekvieno žvaigždyno ribos nėra aiškiai apibrėžtos [tai užuomina tiems, kas aklai tiki populistiniais samprotavimais, neva vos peržengę 2000ųjų slenkstį mes jau ir patekome į Vandenio epochą – V.K.J.]. Kadangi judėjimas vyksta nuo žvaigždyno pabaigos į jo pradžią, laikotarpių seka yra atvirkštinė žvaigždynams. Pastarieji 2000 metų buvo apibūdinami bruožais, būdingais tik Žuvims, ankstesnieji – Avino, o prieš juos buvę – Tauro. Eidami atgaline seka, galime nustatyti eras nuo Dvynių, Vėžio ir Liūto ženklų, kurie pagal senąjį zodiaką, atrodo, turėjo lemiamą poveikį sunaikinant Atlantidą.

Vandenio era. Jos pradžia maždaug 2000 metai. Kitaip sakant, mes jau ruošiamės įžengti į ją ! Kai kurie astrologai mano, kad mes jau gyvename joje arba esame ribinėje pozicijoje.

Žuvų era. Pagal astronominius apskaičiavimus ji prasidėjusi 60 m. pr. Kr.

Avino era. Ji prasidėjo maždaug 2000m. pr. Kr. Tai atradimų ir užkariavimų laikotarpis, kai kilo ir žlugo imperijos, ko ir buvo galima tikėtis iš Marso, Avino valdovo.

Jaučio era. Ji prasidėjo maždaug prieš 4000m. pr. Kr. Jaučio erai daugiausia buvo būdingos apeigos, religijos ir kultūra.

Dvynių era prasidėjo maždaug 6000m. pr. Kr. Ją astrologai dažnai sieja su dievų dvynių kultu, bet aš linkusi manyti, kad tai sąmyšio ir alternatyvų laikmetis, kai žmonija buvo atsidūrusi tarp dviejų veiksnių. Tai galima įžvelgti matristinėje ar patristinėje dilemoje, kai įsigalėjo herojų kultai, arba tiesiog judėjimo, ryšių užmezgimo ir naujo mąstymo būdo atsiradimo laikmetis.

Vėžio era prasidėjo maždaug 8000m. pr. Kr. Šio vandens ženklo valdovas yra Mėnulis, kuris, kaip aš manau, yra itin svarbus. Mano nuomone, ji apima graikų mitologijos Sidabro amžių. Ji turėjo lemiamos įtakos tvanui ir Atlantidos nuskendimui, tačiau aš nesutinku su tais autoritetais, kurie Atlantidos kataklizmą sieja su šios eros pradžia. Taip pat aš esu linkusi sieti šią erą su paskutinėmis Atlantidos dienomis, kai didėjo okeano įtaka ir buvo garbinamas Poseidonas, graikams tapęs vandenų dievu.

Liūto era prasidėjo 10 000m. pr. Kr. Tai paskutinė didžioji Atlantidos era, graikų Aukso amžius, kai valdė dievas Kronas ir kai klestėjo Atlantidos kontinentas.

Dabar eidami nuo ankstyvųjų laikų mūsų dienų link, palyginkime šiuos apibendrinimus ir jų astrologines prielaidas su graikų mitologija.

“Žmonijos amžiai”

Aukso amžius. Valdant dievui Kronui, žmonės gyveno kaip dievai. Jie buvo laisvi nuo rūpesčių ir nuovargio, jie nepažino senatvės ir džiaugėsi gyvenimu. Heziodas pabrėžia, kad jie buvo mirtingi, bet mirdavo ramiai, pasinerdami į “saldų sapną”. Jie turėjo visas pasaulio gėrybes, derlinga žemė jiems teikė begalę turtų, žmonės valgė medų ir gėrė ožkų pieną. Po mirties jie tapdavo geraisiais genijais, gyvūnų globėjais ir rūpestingais užtarėjais. Jei tik buvo paisoma jų dvasinių patarimų, jie padovanodavo turtus, globodavo muziką, padėdavo žmonėms puoselėti teisingumą. Įdomu, kad airių mitai pasakoja apie pomirtinį Tuatha de Danaans arba “žmonių iš pasakų” gyvenimą, kurie, kaip buvo kalbama, atkeliavo “debesyje iš vakarų”.

Sidabro amžius. Išminčiai mano, kad šis amžius buvo daug blogesnis, o jo žmonės nei kūnu, nei siela nebuvo panašūs į Aukso amžiaus žmones. Jis lyginamas su matrizmo viešpatavimu ir turi ryškių Mėnulio bruožų. Jo žmonės daugiausia buvo žemdirbiai, jie vengdavo karų, buvo vegetarai ir todėl sulaukdavo garbaus amžiaus. Vyrai paklusdavo savo moterims. Tai nesutampa su Heziodo nuomone, kuris apibūdina juos kaip mėgstančius ginčytis ir stokojančius vyriškumo. Jie neaukodavo aukų Dzeusui, todėl jis užsirūstino ir juos sunaikino. Vėliau jie nuskendo į Žemės gelmes, o vėlesniuose mituose vadinami požemių karalystės palaimintaisiais ir dėl to buvo bent kiek garbinami.

Sidabro amžius kartais vadinamas minojiniu, nors daugelis autoritetų lygina jį su prieš tai buvusiu amžiumi tuoj pat po tvano, kada visoje Europoje ir Viduriniuose Rytuose buvo garbinama deivė.

Žalvario amžius. Šio laikmečio žmonės labai skyrėsi nuo savo pirmtakų. Jie buvo apkūnūs, linkę duoti priesaikas, mėgdavo mėsą, o karo žygiai jiems teikdavo malonumą. “Negailestingos jų širdys buvo kietos kaip plienas, jų galia nepalaužiama, o ginklai neįveikiami” (4). Pasak vieno šaltinio, jie savo gyvenime baigdavo perpjaudami vienas kitam gerkles, pasak kito – juos nusinešdavo “juodoji mirtis”. Jie, be abejonės, buvo tie įsibrovėliai iš šiaurės, kurie mokėjo gaminti žalvarį. Uosis (Yggdrasil) jų tikėjime buvo itin svarbus.

Geležies amžius. Heziodas pateikia mums keletą šios temos variantų, teigdamas, kad prieš Geležies amžių Dzeusas sukūrė dieviškųjų didvyrių rasę, jie kovėsi garsiuosiuose karuose dėl Tebų ir Trojos. Jie buvo teisingesni ir geresni nei Žalvario amžiaus žmonės ir po mirties nukeliaudavo į Okeano supamas Palaimintųjų salas. Šiose idiliškose salose žemė triskart per metus duodavo saldžių vaisių, o dievas Kronas, Dzeuso išlaisvintas iš grandinių, valdė taikiai ir darniai. Heziodas apie Geležies amžių negali pasakyti nieko gero, tik bloga. Tada žmones buvo užvaldžiusios niūrios pranašystės apie gimstančius žilagalvius vaikus ir apie deivių Aidos ir Nemezidės sugrįžimą į Olimpą. Žmonija pasmerkiama pražūčiai. Geležies amžius paprastai siejamas su skurdu, nusikaltimais, išdavystėmis ir žiaurumu, kuomet “žmonija nesilaiko nei įžadų, nei teisingumo, nei doros” (5). Sakoma, kad šie aiškinimai taikomi tam, kas suprantama kaip laipsniškas žmonių išsigimimas. Akivaizdu, kad tai amžius, kuriame gyvename mes.

Laiko skalės

Skaitant tarp eilučių lengva pastebėti, kur mitas prisitaikė prie vyraujančių permainų vėjų, o gilesnis daugelio kultūrų legendų tyrinėjimas dar labiau pabrėžia “vieno šaltinio” teorijos svarbą.

Babilono astronomas ir istorikas Berosas (Berossus) tikriausiai žinojo apie Didžiuosius metus ir lygiadienių precesiją. Šumerai, iš kurių babiloniečiai paveldėjo savo žinias, pirmieji zodiako ženklams davė vardus. Metraščiai byloja, kad jie turėjo daug gilesnę sampratą apie dangaus fenomenus nei vėlesnės kultūros iki pat mūsų laikų. Tačiau daugelio ankstesnių kultūrų, kuriose dominavo žyniai, pačias giliausias tiesas gaubia paslaptingumo skraistė. Dėl to jos nesuprantamos besidomintiems mėgėjams. Šumerų ženklus ir piešinius, vaizduojančius astronominius fenomenus, dažnai supa 12 žvaigždžių arba planetų, tačiau kai kurie autoritetai mano, kad Žemė, Saulė, Mėnulis ir devynios planetos, nors tai ir yra viena planeta daugiau, negu mes žinome dabar. Pagal šumerų kosmologiją, ši papildoma planeta dėl jos ištęstos orbitos buvo matoma tik kartą per 3600 metų.

Rašydama šią knygą, aš astronomijos draugijoje aplankiau Patriką Murą (Moore). Jis tvirtino, kad yra visiškai įsitikinęs planetos, esančios už Plutono, realumu, ir pateikė keletą svarių mokslinių įrodymų, patvirtinančių jo ir kitų mokslininkų įsitikinimą.

Šiuo metu puoselėjama labai patraukli idėja, kad Žemės raida buvusi gana lėta. Bet ar ji teisinga? Sklaidydami istorijos puslapius, mes žvelgiame atgal į praeitį, ir tuomet geologija, paleontologija bei gretimi mokslai užvaldo mūsų mintis. Deramai išsirikiuoja amžiai; išnyra dinozaurai (krokodilai ir giminingos jiems ankstesnės rūšys), kol pagaliau pasirodo žmogus beždžionės pavidalu, palengva evoliucionuodamas į urvinį žmogų, o vėliau į gyvenantį kaimuose žemdirbį. Terciaro ir kvartero amžiaus Žemė tvarkėsi ramiai, naujuoju būdu, tik kartais aikteldama ir primindama žmonėms, kad gali ir garsiau suriaumoti, jei į jos gelmes patenka tai, kas jai nepriimtina. Taigi mokslininkai – laipsniškos raidos šalininkai daugelį metų laikėsi savo pozicijos, o mes uoliai skaitėme jų knygas ir žavėjomės savo globėjų erudicija.

Sovietų Sąjungos Mokslų akademijos profesorius D. Nalivkinas rašė:

Katastrofų tyrimo laikotarpis ribotas ir neviršija daugiau kaip 4000 – 6000 metų. Geologiniams procesams tai labai trumpas laiko tarpas, ir galimas dalykas, kad daugelio baisių katastrofų žmonijos metraščiai nemini <…> Mes neturime taikyti šiuolaikinių nuostatų viskam, kas vyko Žemėje <…> per visą jos egzistavimo laiką (6).

Patrauklus požiūris į laipsniškos raidos pasaulį pagaliau visiškai sužlugo, o revoliuciją sukėlė patys gradualizmo šalininkai. Kosmologas Stivenas Hokingas (Hawking), Kembridžo universiteto Niutono katedros bendradarbis, savo paskaitai pasirinko temą “Ar bus teorinės fizikos pabaiga?” Jis turėjo omenyje prognozavimą – tą tamsų kambarį, kuriame greitintuve skriedamos dvi dalelės pagaliau susiduria. Bet tai gali įvykti ir paprastame vamzdyje, kuriuo teka drumzlinas skystis, ir Žemės atmosferoje ar žmogaus smegenyse (7).

Prisiminkime naująjį mokslą apie chaosą. Švytuoklė svyruoja chaoso link tvarkos ir atgal. Tai tarsi amžinai besikeičiantis gyvenimas. Kaip nustatė profesorius Benua Mandelbrotas, jo geometrija yra fragmentiška. Vis dėlto mokslas apie chaosą ir jo kompiuterizuoti modeliai yra kitų studijų objektas. Čia jis tik padės kovoti prieš tramdomuosius mokslo marškinius, kuriuos mes, kalbėdami apie Atlantidą, šiuo atveju noriai užsivelkame.

Helmholco apokaliptinės pranašystės apie Visatos žūtį yra paremtos antruoju termodinamikos dėsniu. Nepaliaujamai didėjanti entropija, lydinti kiekvieną gamtinį procesą, anot jo, galėtų tapti gyvybinės veiklos Visatoje pabaiga. Helmholcas įsivaizdavo lėtai mirštančią Visatą, be paliovos švaistančią savo ribotus ir neatstatomus išteklius ir dūstančią nuo savosios entropijos. Jo niūri prognozė sukėlė tokią Bertrano Raselo reakciją:

…kad visų amžių darbai, pasišventimas, polėkiai, visas nūdienos genijaus blizgesys yra pasmerkti išnykti su Saulės sistemos mirtimi ir visi žmogaus pasiekimai turi būti palaidoti po Visatos griuvėsiais – visa tai, nors ir diskutuotina, yra beveik tikra, ir filosofai, bandantys tai atmesti, negali to paneigti. Ir tik suvokdami šias tiesas, ir tik stovėdami ant tvirto beviltiškumo pamato, nuo šiol galime saugiai statyti sielos būstą (8).

Njukastlio universiteto teorinės fizikos profesorius Polas Deivis (Paul Davies) išmintingai pasakė:

Lygiagreti entropijos strėlei yra kita – laiko strėlė, tokia pat fundamentali ir ne mažiau savo prigimtimi subtili. Jos ištakas gaubia paslapties skraistė, bet jos buvimas nepaneigiamas. Aš vadovaujuosi faktu, kad Visata progresuoja tobulesnių ir sudėtingesnių materijos bei energijos būsenų linkme, jos struktūra bei sandara darosi vis sudėtingesnė. Šį visuotinį progresą mes galėtume pavadinti optimistine strėle, priešinga pesimistinei antrojo (termodinamikos) dėsnio strėlei (9).

Ši antroji nuomonė daugiau sutampa su mano teorijos metafiziniais samprotavimais apie Didįjį sprogimą. Jos logiškumas mane visada įveikdavo, nepaisant vadinamojo “akivaizdumo”. Betgi būtų dar racionaliau manyti, kad Visata tai plečiasi, tai traukiasi, paklusdama iki šiol neapskaičiuotam ir nesuvoktam periodiškumui, kuris yra tarsi “įkvėpimų” ir “iškvėpimų” kaita. Atrodo, kad laikas – paskutinė šio proceso energija, ir metafizikas daro prielaidą, kad esant labai subtiliam Visatos virpesių dažniui visas laikas egzistuoja vienu metu. Prinstono universiteto fiziko Džono Vilerio (Wheeler) teorija apie paralelines visatas, kuriai pritaria fizikas teoretikas Fredas Alanas Volfas ir savo eksperimentais patvirtina Džonas Hastedas, teigia, kad tokia tikimybė yra. Iš tikrųjų “Daily telegraph” mokslinis korespondentas Adrianas Beris 1989 metais rašė: “Teorija apie begalinių paralelinių visatų egzistavimą <…> įgyja vis didesnį pripažinimą fizikų gretose”. Šios ir panašios problemos nagrinėjamos mano knygoje “Laikas: paskutinioji energija”, kurioje pateikiama išsami mokslinė, psichologinė ir metafizinė studija apie laiko prigimtį.

Mes nustatėme, kad tam tikras periodiškumas egzistuoja tiek makro-, tiek mikrokosmose. Senovės mokslininkų pranašystės teigė, kad gimsta vis nauja realybė. Egipto Meternicho stela pasakoja apie “Milijonų metų laivą”, kuriame Saulės dievas Ra nuolat keliauja dangumi. Indų filosofai ir mokslininkai nustatė, kad Visatos amžius yra apytikriai lygus 2 milijardams metų. Tačiau “Brahmos metų” trukmė yra 311 trilijonų metų ir aprėpia viso kosmoso plėtimąsi bei traukimąsi. Induistų metų skaičiavimas remiasi ciklu, kurio kiekvienas “kosmoso įkvėpimas” pradeda kitą trilijonų metų trukmės ciklą. Žmonės, iš kurių senieji indų filosofai sėmėsi žinių, matyt, žinojo apie begalybės prigimtį, apie iškreiptą erdvę ir laiką.

Kai kuriose ankstyvosiose kultūrose yra pasakojimų apie senuosius protėvius, gavusius astronomijos, fizikos ir kosmologijos žinių iš “ateivių”, atvykusių iš žvaigždžių. Apie tai, pavyzdžiui, pasakoja Malio dogonų gentis.Yra linkusių nesutikti, kad tolimoje praeityje buvusios civilizacijos, turėjusios gilių žinių, kurios vėliau atiteko primityvioms gentims. Aš pati stengiuosi būti bešališka, kadangi būtų nelogiška manyti, kad tik mes vieni esame protingos būtybės neaprėpiamoje Visatoje!

Nagrinėdamas astrologinių amžių datas, Alžyro universiteto astronomas L. Filipovas tvirtina radęs naujų duomenų senosios penktosios ir šeštosios dinastijų piramidžių tekstuose, kurie dievą Totą sieja su zodiako Vėžio ženklu. Filipovas mano, kad Totas buvo kultūros nešėjas iš vakarų krašto, jis atvyko, kai pavasario lygiadienis buvo Vėžio ženkle arba apie 7256m. pr. Kr. Kai Totas (Hermis) atvyko į Egipto žemę, jį labai sujaudino, kad žmonės neturi reikiamo išsilavinimo ir įstatymų, Jis ir jo bičiuliai tarp žmonių ėmė skleisti mokslą, religiją, meną ir muziką. Peršasi mintis, kad tai įvyko 1256 Vėžio eros metais arba Toto atvykimo metu. Tai užuomina, kad Totas, ir, be abejo, tie, kurie atvyko iš “vakarų krašto”, o vėliau buvo sudievinti, turėjo būti pasiuntiniai ar kolonistai iš Atlantidos. Todėl, kaip jau minėjau anksčiau, labiau tikėtina, kad senasis kontinentas nuskendo Vėžio ciklo pabaigoje.

Išmintingasis Totas ir Vėžio vandens ženklas, matyt, nėra artimi, nors gerai žinomos astrologinės poemos “Gajus Manilijus” (48m. pr. Kr. – 20m. po Kr.) antroji eilutė, kuri išdėsto graikų ir romėnų dievus pagal zodiako ženklus, byloja: “Apolonas turėjo gražius dvynius, o Merkurijus vėžį”. Tai užuomina apie tradiciją, žinomą abiem kultūroms.

Tikriausiai prieš apleisdamas Žemę ir grįždamas į žvaigždes, iš kurių atvyko, sparnuotasis Hermis (Totas, Merkurijus) palikęs žmonijai vadinamąsias Hermio Trismegisto “Smaragdo lenteles”. Dažnai manoma, kad tai viduramžių kūrinys, tačiau XVIIIa. mokslininkas daktaras Sigismundas Bakstromas (Bacstrom), remdamasis savo tyrimų duomenimis, jas datuoja 2500m. pr. Kr. (10).

Mes susiduriame su dviem prieštaringomis nuomonėmis, kuriame gi Zodiako ženkle pagal lygiadienių precesiją buvo atsidūrusi Žemė Atlantidos žlugimo metu. Su šiuo įvykiu turi ryšių ir liūto simbolis. Tai matoma “Denderah zodiake”, kuriame Liūtas pavasario taške, o Akeru – dievai liūtai-dvyniai taip pat čia yra. Atlantologas Andrju Tomas pasakoja:

Koptų papirusas Abou Hormeis, išverstas į arabų kalbą IXa., nurodo Atlantidos katastrofos datą: “Tvanas įvyko, kai Liūto širdis atsidūrė pimoje Vėžio galvos minutėje”. Iš XVa. mokslininko Makritzio sužinome, kad “ugnis slinko iš Liūto ženklo ir prarijo pasaulį”. Šie senieji šaltiniai byloja, kad Atlantida žlugusi ir prasidėjęs naujas ciklas, kai lygiadienių precesija buvo Liūto ženkle (11).

Vis dėlto ne visi autoritetai vienodai interpretuoja “Denderah zodiaką”. Buvo manoma, kad tikroji kai kurių hieroglifų prasmė liko egiptologų nepastebėta. Džonas Antonis Vestas (West), pavyzdžiui, komentuodamas Švalerio de Lubičo (Lubicz) pastebėjimus dėl kai kurių anomalijų “Denderah zodiake”, rašė:

Zodiako žvaigždynai apie centrą išdėstyti netaisyklingu apskritimu. Pažvelkite į keistą Vėžio padėtį apskritimo viduryje. Jis turbūt yra vidinis spiralės taškas. Švaleris de Lubičas manė, kad zodiako ženklai yra išdėstyti apie ekscentrišką apskritimą, kurio vienas centras yra ekliptikos poliuje (hipopotamės spenys), o kitas šiaurinėje žvaigždėje (šakalas arba šuo). Tai ne visai mane įtikina. Pažiūrėkite, pavyzdžiui, į Svarstyklių padėtį. Tačiau kokia bebūtų schemos prasmė, viena yra tikra, kad Vėžio ženklas buvo specialiai išskirtas (12).

Denderah šventyklą pastatė Ptolemėjai I amžiuje pr. Kr. ankstesnės šventyklos vietoje. Šventyklos hieroglifai byloja, kad ji buvo pastatyta “pagal planą, sudarytą Horo pasekėjų laikais”, t.y. gerokai anksčiau, negu atsirado Egipto dinastijos.

Kitas koridorius paslapčių labirinte yra Egipto Sfinksas, kurio galva – žmogaus, o kūnas – liūto. Jei liūtas, arba užpakalinė kūno dalis, reiškia praeitį, tai priekinė, arba žmogus, sietųsi su Vandeniu, esančiu priešais Liūtą ir vieninteliu vyriškos giminės zodiako ženklu (Plačiau apie Liūto ženklą ir jo ryšius su dvinare Sirijaus žvaigžde žr. 10 skyriuje).

Astrologai ir antlantologai samprotavo, kad Vandenio era, kuri dabar prasideda, mus atves į tą vietą, kurioje galėsime gauti žinių apie Atlantidą arba (kita perspektyva) būsime nubausti dievų, kad nusižengėme jų įstatymams ir tapsime katastrofos aukomis! Yra metafizikų, sensityvų, gretimų mokslų šalininkų, tyrinėtojų ir neįprastų fenomenų aiškintojų, kurie tiki, kad Sfinkse galima įžvelgti laiko kapsulę, nors kitiems mokslininkams tokia samprata, be abejo, atrodo gryna fantazija arba užgaida!

Vienas Sfinkso vardų buvo Hu arba “gynėjas”. Jis taip pat buvo vadinamas Hor-em-akhet arba “Horu horizonte”. Horas, dievas su sakalo galva, simbolizuoja skridimo galią. Paslaptis galbūt glūdi kosminiuose arba astronominiuose reiškiniuose, kurie tikriausiai bus žinomi jau Vandenio eroje. Vardas Hu taip pat sutinkamas keltų mite apie Hu Gadarną, atlantą, kuris atsigabeno grupę naujakurių iš Senosios šalies į Velso pakrantę. Šį pasakojimą mes taip pat nagrinėsime 10 skyriuje.

Datos

Įdomios datos kartais sutinkamos senųjų mokslininkų raštuose. Ciceronas (106 – 43m. pr. Kr.) veikale “De divinatione” rašė, kad Babilono žyniai teigė turį istorinių žinių, siekiančių 470 000 metų į praeitį. Į tai romėnai žiūrėjo skeptiškai ir iš to pasišaipydavo. Strabonas mini Ispanijos iberus, teigusius, kad jų genties istorija siekia 6000 metų. Diogenas Laercijus, rašęs IIIa., mini, kad senieji egiptiečiai užfiksavę 373 Saulės ir 832 Mėnulio užtemimus. Turint omenyje užtemimų periodiškumą, šie skaičiai aprėptų 10 000 metų laikotarpį. Epas apie Gilgamešą, datuojamas 4000m. pr. Kr., byloja apie dideles paslaptis ir slaptas žinias, egzistavusias gerokai anksčiau prieš tvaną.

Dabar turbūt derėtų sugrįžti prie kai kurių Atlantidos katastrofos datų. Mukas, matyt, nė kiek neabejoja, kada ji įvyko, ir nurodo tikslią datą pagal Grigaliaus kalendorių – 8498 metų birželio 5 dieną pr. Kr. Iš kur jis paėmė šiuos skaičius? Jis rinko duomenis iš įvairių kultūrų apie priešistorines katastrofas ir prisiderindavo jas prie žinomų kalendorių. Patys svarbiausi duomenys paiimti iš majų. Manoma, kad astronominės žinios, užrašytos ant Palenkės Saulės šventyklos, siekia mūsų eros Va. pirmąją pusę. Profesorius H. Ludendorfas, daugelį metų vadovavęs Potsdamo Astrofizikos observatorijai, parašė apie tai specialią studiją ir padarė išvadą:

Jau patys Palenkės užrašai ant šventyklos liudija, kad majai neapsakomai tiksliai žinojo apie žvaigždžių metus ir planetų sukimosi periodus. Neįtikėtina, kad jie galėjo turėti tikslius matavimo prietaisus, o stebėjimai, kuriuos jie atlikę, taikyti nepaprastai ilgiems laiko tarpams. Tai būtų vienintelis būdas užtikrinti nepaprastą šių astronominių duomenų tikslumą (13).

Pagal Platoną, Herodotą ir “Codex Troanus”, Atlantidos katastrofa įvyko IX tūkstantmetyje arba 8500m. pr. Kr. Tai, ką Mukas vadina “Nuline diena A”, gali būti apskaičiuota vadovaujantis būtent majų kalendoriumi, tai būtų 8498 metų birželio 5 d. pr. Kr. Mukas taip pat apskaičiavo, kad tuo metu buvo triguba – Saulės, Mėnulio ir Veneros – konjukcija, turėjusi labai didelį poveikį asteroidui:

Venera ir Žemė sukasi apskritiminėmis orbitomis apie Saulę. Mėnulis mažesne orbita skrieja apie Žemę. Geocentriniu požiūriu Venera ir Mėnulis yra arčiau Saulės. Heliocentriškai tai atitinka Žemės, Mėnulio ir Veneros konjukciją. Tą dieną, kai Žemė “pasigavo” asteroidą A, kaip tik ir buvusi tokia konjukcija. Ekscentriška eliptinė asteroido orbita pavaizduota diagramoje. Kaip buvo apskaičiuota, asteroidas artėjo nuo perihelio iš Saulės pusės. Šios trigubos konjukcijos efektas buvo toks, kad asteroidą veikė ne tik Žemė, bet bent kiek anksčiau jį buvo paveikę ir Venera bei Mėnulis, todėl jo orbita pakrypo arčiau Žemės (14).

Šis Muko datavimas Atlantidos katastrofą, be abejonės, priskirtų Liūto erai, nustatydamas holoceno periodo datą, t.y. 8498m. pr. Kr. pagal Grigaliaus kalendorių. Pagal ankstesnius apskaičiavimus ši data būtų 10 000m. pr. Kr. Radiokarboniniai ir dendrochronologiniai datavimo metodai davė galimybę gana tiksliai nustatyti laiką, kada ledynų danga kontinente slinko paskutinį kartą iš Atlanto vandenyno rytų ir vakarų pusės. Anksčiau buvo manoma, kad tai maždaug 25 000m. pr. Kr. Bet Viskonsino valstijoje aptikti pušų kamienai, kurie buvo atvilkti slenkančio ledyno, byloja visai ką kita: radiokarboniniu ir dendrochronologiniu metodu nustatyta, kad jie čia atsidūrė tik prieš 11 000 metų. Ši data atitinka maždaug 9050m. pr. Kr. ir reiškia, kad paskutinį kartą Šiaurės Amerikoje ledynai slinko prieš pat Atlantidos katastrofą.

Šios ir kitos datos, kurias Mukas gavo, apskaičiavęs “vidurkį”, matyt, patvirtina jo pasirinktą dieną. Jo nuodugnius ir tikrai moksliškus įrodymus gali patvirtinti ir vėlesni atradimai.

Kaip jau minėjome, Ričardas Munis taip pat naudojosi Muko kalendoriumi, tačiau jo išvados skiriasi. Remdamasis “Pradžios knyga” ir šumerų žiniomis, jis susidūrė su laikotarpiu tarp 6000 ir 7000 metų, kuris praėjo tarp tvano. Munis taip pat vadovaujasi tuo, kad Antarktidos apledėjimas, kuris, jo nuomone, buvo viena iš katastrofos priežasčių, prasidėjęs, kaip dabar nustatyta, prieš kokius 6000 metų.

Tiksli katastrofos data taip pat kėlė rūpesčių Luisui Spensui (Spence), jis rašė:

Ar visa Atlantida nuskendo 9600m. pr. Kr. arba maždaug tuo laiku? Ar didesnės jos teritorijos dalis neišliko per daugelį šimtmečių iki šių dienų, ar nedaro ji kolonijinės ir kultūrinės įtakos Europai, kaip Antalija, matyt, yra dariusi barbariškai Amerikai? Aš prisipažįstu, kad ši idėja ilgai man kėlė nerimą. Aš ją vadinu tik idėja, kadangi neturiu pakankamai įrodymų, jog pateikčiau ją kaip hipotezę. Aš jau tyriau didžiosios priešistorinės atlantų civilizacijos egzistavimo problemą. Orinjakai, matyt, yra nutrūkusi jos grandis. Pažiūrėkime, ką galima pasakyti apie daug vėlesnę atlantų civilizaciją nei ta, kuri, pagal Platoną, galutinai nuskendo kaip sala kontinentas ir kurios kultūra arba išlaikė senąją priešistorinių orinjakų laikų dvasią, arba išsirutuliojo iš azilų kultūros tipo ir yra išlikusi “istoriniu” Europos archeologijos laikotarpiu.

Galimas šios civilizacijos egzistavimo periodas, žinoma, turėtų būti vėlesnis nei Platono pateikta data – 9600m. pr. Kr., kad spėtų susiformuoti labiau pažengusi nei azilų civilizacija. Sprendžiant pagal analogiją apie Egipto kultūros formavimąsi, nebūtų perdėta tikimybė, jei ši data būtų maždaug 5000m. pr. Kr. (15).

Spenso nuomonei pritaria Ianas Raitas (Wright), sakydamas: “Pirmasis katastrofos etapas turbūt buvo laipsniškas, ir mes, matyt, susiduriame su 5000 metu laikotarpiu tarp katastrofos pradžios ir pabaigos”. Raitas neneigia tikimybės, kad didelė kometa arba milžiniškas asteroidas galėjo taip sujudinti Žemės mantiją, kad geologiškai nestabiliose vietose kilo žemės drebėjimai bei kiti panašūs seisminiai reiškiniai.

Robertas Skratonas mini Orontėjaus Finėjaus (Finaeus) 1532 metų pasaulio žemėlapį, kuriame pavaizduota Antarktida, kai šio kontinento dar nebuvo sukaustę ledai. Jo nuomone, žemėlapis atitinka tą patį laikotarpį, kurį aprašo “Oera Linda Book”, t.y. Škotijos, Grenlandijos ir Skandinavijos srityse buvusį klimatą. Jis pasakoja, kad nuosėdos, 1949m. paimtos Berdo ekspedicijos iš Antarktidos Roso jūros dugno, liudija, jog šiltesnis klimatas čia vyravo “ilgai, iki pat 4000m. pr. Kr., tuo metu panašus klimatas turėjo būti ir Šiaurės pusrutulyje”. Galėjo būti ir taip, nors Hapgudo aiškinimas apie polių pasislinkimą taip pat tikėtinas.

Ieškodamas duomenų, Andrju Tomas taip pat grįžta prie senųjų kalendorių ir specialiai mini vyskupo Diego de Landos 1566 metų raštus, kuriuose kalbama apie tai, kad majai skaičiavo savo kalendorių nuo datos, kuri pagal europiečių chronologiją atitinka maždaug 3133m. pr. Kr. Majai, matyt, manė, kad 5125 metai praėjo nuo ankstesnio ciklo pradžios. Tai vėl sutampa su Atlantidos katastrofos laikotarpiu. Kita vertus, jei majų civilizacija atsirado atlantų kolonizacijos dėka, ši data galėtų būti siejama su šiuo įvykiu, o ne su tikrąja katastrofa.

Braginas cituoja mokslininko R.M.Gatefose (Gattefosse) veikalą “Tiesa apieAtlantidą”, kuris paneigia kai kurių astronomų, ypač abato More (Moreux), nuomonę, kad didžiąją katastrofą sukėlęs dangaus kūnų judėjimo sutrikimas.

Gatefose nuomone, didžiausios katastrofos kylančios tuomet, kai keičiasi Žemės polių vietos. Tai įvyksta kas 25 796 metai. Braginas įsitikinęs, kad Žemės ašis niekuomet negali būti statmena ekliptikos plokštumai ir todėl ašies svyravimai negalėję sukelti Atlantidos katastrofos. O jei šiuos svyravimus sukėlė kitas dangaus kūnas?

Žurnalistas bei knygos “Atlantidos praeitis ir ateitis” autorius Neris Di (Nerys Dee) papildo mūsų minėtas teorijas:

Bet kurie supančio mūsų planetą magnetinio lauko pusiausvyros sutrikimai turi įtakos ne tik pačiai planetai, bet ir jos kaimynams. Panašiai kaip astronomai Žemėje susidomėję stebi sąveiką tarp Saulės ir Jupiterio (pastarojo raudonosios dėmės) priklauso nuo tam tikro Saulės aktyvumo), lygiai taip pat jie pastebi, kokią įtaką turi praskriejančios pro mus planetos. 1960 metais vokiečių mosklininkas profesorius Rudolfas Tomašekas (Rudolph Tomaschek) iš Bavarijos pareiškė, kad daugelis iš 12 000 žmonių, kurie žuvo per Agadiro žemės drebėjimą, būtų galėjęs išvengti nelaimės, jei astronomai jiems būtų pranešę apie Urano planetos vietą. Jo nuomone, Uranas savo traukos jėga veikia Žemės plutą, kuri savo ruožtu gali būti žemės drebėjimų priežastis. Kaip tik tuo metu Uranas buvo virš katastrofos vietos. Kai ši nuomonė buvo paskelbta rimtame ir respektabiliame žurnale “Nature”, kilo mokslinis ginčas. Profesorius Tomašekas teigė, kad daugiau kaip per 49 metus jis ištyrė 134 didesnius žemės drebėjimus ir 39 atvejais planeta milžinas Uranas, 46 kartus didesnis už Žemę, buvo virš žemės drebėjimo vietų! O tuomet jis buvo kaip tik virš Agadiro. Jo nuomone, nuo 10 iki 12 valandos Uranas buvo kritinėje savo orbitos pozicijoje, o nelaimė ištiko miestą 11val. Nors kai kurie mokslininkai manė, kad profesoriaus Tomašeko išvados remiasi atsitiktiniais sutapimais, tačiau pakartotinių tyrimų, duodančių per ilgesnį laiką tuos pačius rezultatus, negalima būtų taip lengvai paneigti! Sutapimai tai ar ne, bet vis tiek neabejotina, kad išoriniai poveikiai labai svarbūs pusiausvyrai Visatoje palaikyti. Čia reikėtų atsižvelgti ir į mūsų palyginti labai mažą Saulės sistemą…(17).

Lemtingosios dienos

Aš turiu omenyje tas paslaptingas metų dienas, apie kurias Munis pateikia tokias žinias:

o XIXa. Archeologas ir megalitinių statinių Britanijoje žinovas didžiai gerbiamas Boulsas (Bowles) teigia, kad Aveberio (Avebury) akmenų ratai – tai 360 dienų kalendorius, o kitos penkios dienos buvo pridėtos vėliau.

o Senuosiuose klasikiniuose Indijos arijų raštuose metai turėjo 360 dienų. Senosios Indijos matematikos ir astronomijos veikale “Aryabhatiya” rašoma: “Metus sudaro 12 mėnesių. Mėnesį sudaro 30 dienų. Dieną sudaro 60 nadžių (nadis). Nadį sudaro 60 vinadikų (vinadikas)”.

o Senovės Babilono metai turėjo 12 mėnesių, o kiekvienas mėnuo po 30 dienų. Babilono Zodiakas buvo padalytas į 36 dekadas. Tai buvo kelias, kurį Saulė nejudančių žvaigždžių atžvilgiu nukeliaudavo per 10 dienų. Taigi 36 dekados sudaro tik 360 dienų metus. Ktesijas (Cresias) rašė, kad Babilono sienų perimetro ilgis buvo 360 furlongų (1 furlongas = 1/8 mylios, t.y. 201m), “tiek, kiek metuose dienų”.

o Kaip rašoma Eberso papiruse, Egipto metai iš pradžių turėjo 12 mėnesių, o kiekvienas po 30 dienų. 1866 metais Nilo deltoje Tanyje (Tanis) atrasta lentelė byloja, kad 9aisiais Ptolomėjaus valdymo metais (maždaug 237m. pr. Kr.) Kanopo (Canopus) miesto žyniai paskelbė įsaką, kad “reikia suderinti kalendorių su šių dienų pasaulio sąranga”. Buvo įsakyta kas ketveri metai dar vieną dieną pridėti prie 360 dienų ir tų penkių dienų, kurias taip pat reikėdavo pridėti.

o Senovės romėnai taip pat turėjo 360 dienų metus. Plutarchas, aprašydamas Numos gyvenimą, mini, kad Romulo laikais metus sudarė 12 mėnesių, kiekvienas po 30 dienų.

o Majų metai, vadinami tunais (tun), turėjo 360 dienų; 5 dienos buvo pridėtos vėliau; išskirtinė diena buvo taip pat pridedama kas ketveri metai. Pagal majus, sinodinio Mėnulio periodo trukmė 29,5209 paros. Šis skaičius labai tikslus ir toks pat, kokį gauname šiandien pasitelkę naujausius skaičiavimo metodus. Tikslumas tikriausiai nebūtų buvęs mažesnis, jei jie būtų skaičiavę 360 dienų metus. Anksčiau rašęs apie Ameriką Ch. De Kosta (J. de Costa) teigė, kad “kitas dienas jie apskaičiuodavo atskirai ir vadindavo niekieno dienomis, kai žmonės nieko neveikdavo”. Ispanų užkariavimų metu meksikiečiai kiekvieną 30 dienų laikotarpį vadino mėnesiu.

o Inkų metai buvo dalijami į 12 kviljų (quilla) arba mėnesių po 30 dienų. Penkios dienos buvo pridedamos metų pabaigoje, o išskirtinė diena – kas ketveri metai. Buvo manoma, kad išskirtinės dienos nelaimingos arba lemtingos.

o Senovės kinų kalendorius turėjo 12 mėnesių po 30 dienų. Prie metų jie pridėdavo 5 ir ¼ dienos, o apskritimą dalydavo į 365 ¼ laipsnius. Naujajį skaičių jie taip pat pritaikė ir geometrijai (18).

Mokslininkai aiškina, kad šis sąrašas – tai tik klaidos, kurios buvo ištaisytos pagausėjus matematinių žinių. Tačiau knietėtų paklausti, kodėl skirtingų pasaulio dalių kultūros vienu metu dariusios tas pačias klaidas? Esame girdėję apie sinchroniškumo dėsnį, tačiau šis sutapimas yra kažkas daugiau!

Žemės orbita arba jos nuotolio nuo Saulės pakitimas galėjo būti metų trukmės kitimo priežastimi. Jei Žemė pakeistų ankstesnę savo vietą, tai turėtų įtakos ir Mėnuliui. Munis aiškina:

Kadangi Mėnulis yra mažesnis nei Žemė, o atstumas tarp jų daug mažesnis negu tarp Žemės ir Saulės, pokyčiai būtų daug didesni sistemos Žemė – Mėnulis nei sistemos Žemė – Saulė atveju.

Atrodytų, kad taip ir yra. Kai kurie senovės šaltiniai mini, kad Mėnulio mėnesį sudariusios keturios devynerių dienų savaitės. Taigi Mėnesio trukmė buvusi 36 dienos. Ši devynerių dienų fazė buvo aptikta senovės graikų, babiloniečių, kinų, romėnų šaltiniuose. Kadangi šie apskaičiavimai pagal Mėnulį neatitinka 360 dienų metų, kalendorius buvo pakeistas ir sudaryti 10 mėnesių metai. Tai buvo bandymas suderinti “naujuosius” metus su “senaisiais” 360 dienų metais (19).

Įdomu, kad senieji keltai, kurie pripažino Mėnulio poveikio svarbą, manė, kad skaičius devyni turi didelių maginių galių, kurias jie siedavo su trimis tripradės deivės – mergelės, motinos ir senės – aspektais. Tarkime, kad legenda yra praeities darbų įsikūnijimas. Tuomet 5 lemtingosios dienos, nors ir alegoriškai, niekur nėra aprašytos geriau, kaip senovės Egipto mite apie penkių didžiųjų dievų gimimą. Laiko dievai – liūtai dvyniai Šu ir Tefnut buvo Saulės dievo Ra vaikai. Vieni mano, kad Saulės dievas Ra – tai mūsų Saulė, kiti – kad tai dvinarė Sirijaus žvaigždė. Vaikai pagimdė Gebą (Žemę) ir Nut (Dangų). Manoma, kad Nut buvusi Saulės dievo Ra sutuoktinė, tačiau susidėjusi su savo broliu užrūstino vyrą. Supykęs dėl žmonos neištikimybės Ra prisiekė, kad ji kūdikio negimdysianti nė per vieną jo metų (360) dieną. Tai būtų sukėlę jai rūpesčių, jei ne mokslo ir matematikos dievas bei Akašos metraščių saugotojas ir dangiškasis laiko viešpačio patarėjas Totas, kuris žaisdamas šaškėmis su Mėnuliu išlošė 72ąją jo šviesos dalį (360:72=5!). Taip susidarė naujos penkios dienos, vadinamos epigomeninėmis. Tuomet Nut galėjo pagimdyti penkis kūdikius, kuriais buvo nėščia: Ozirį, vyresnįjį Horą, Setą, Izidę (Isis) ir Neftę (Nephthys). Ši legenda taip pat atpasakota graikų mite apie Kroną (laiką), ryjantį penkis savo vaikus ir išspjaunantį juos, kai gavo nuodų iš Metis (teisingumo).

Nors mokslininkai, mediumai ir romantikai įvairiai aiškino šiuos magiškus ir mistinius pasakojimus, bet mitai byloja apie Žemės, Mėnulio ir žvaigždėto nakties dangaus patirtą dramą, po kurios teko keisti kalendorių. Ir kaip tik Mėnulio dievas Totas tapo šių pokyčių iniciatoriumi. Kitaip sakant, Žemės ir Mėnulio orbitų pasikeitimas, kuris sutapo su salos kontinento Atlantidos nuskendimu, tapo penkių papildomų šiuolaikinio mūsų kalandoriaus dienų atsiradimo priežastimi.

Išvados

Mes tyrinėjome Platono, senovės mokslininkų bei išminčių pasakojimus, kad įrodytume galimą priešistorinės pažangios kultūros egzistavimą, ji paliko neišdildomą pėdsaką daugelio šalių legendose. Pasirėmę įvairiais šaltiniais bei mokslu, mes taip pat nurodėme tikslią jos buvimo vietą. Nors kai kas visa tai palaikytų tik spėliojimais, aš manau, kad yra pakankamai duomenų įrodyti, jog kadaise Atlanto vandenyne iš tikrųjų egzistavo sala kontinentas, kurį sunaikino didžiulio masto kataklizmas ir milžiniškos bangos, palikusios pėdsakų visame pasaulyje. Daug darnių teorijų buvo sukurta tikrosioms katastrofos priežastims nustatyti. Daugelis jų pabrėžia išorines, o ne žemiškas priežastis, pakeitusias mūsų planetos vietą tiek Mėnulio, tiek Saulės atžvilgiu.

Ne mažiau svarbus psichologinis aspektas, apie kurį rašo Richardas Heinbergas:

Verta trumpai paminėti fizinius įrodymus – vandenyno lygio pasikeitimus, daugelio augalų ir gyvūnų rūšių išnykimą, – bylojančius, kad palyginti ne taip seniai iš tikrųjų įvyko pasaulinio masto katastrofa. Aiškindami juos, geologai ir archeologai paprastai nėra dėl jų tikri ir dažnai tai vadina “mįsle”. Tačiau mitologai ir psichologai neabejoja – atmintis apie katastrofą visuotinė ir baimė dėl jos pasikartojimo išlieka (20).

Na, o koks žmonijos, užsitraukusios šią katastrofą, vaidmuo? Filosofai ir mistikai tą proga mėgdavo kartoti posakį: “Kaip danguje, taip ir žemėje”. Apie tai Heinbergas rašo:

<…> beveik kiekviena kultūros tradicija pasakoja apie Rojaus praradimą dėl žmonių elgsenos tragiškų įvykių akivaizdoje. Jei Aukso amžiuje žmonės “kalbėjo tiesą” ir “kontroliavo save”, jei jie tada neturėjo piktų norų bei kaltės jausmo ir nebuvo linkę į nusikaltimus, tai dabar jie tampa įtarūs, kupini baimės, pavydo, nepatiklūs ir linkę į prievartą.

Tačiau kodėl taip atsitiko, kodėl pasikeitė jų būdas? Pasakodami apie istorinius įvykius ir nuopolio priežastis, “senieji” raštai beveik visuomet manipuliuoja metaforomis ir alegorijomis. Kaip minėta anksčiau, dažniausiai sutinkamos priežastys yra nepaklusnumas, uždrausto vaisiaus valgymas ir užmaršumas (21).

Man atrodo, kad paskutinieji šios frazės žodžiai yra itin svarbūs.

Turėdami visa tai omenyje, mes darome prielaidą, kad Atlantida iš tikrųjų buvo realybė. Žinios apie ją yra įleidusios gilias šaknis į žmonijos kolektyvinę pasąmonę, kurioje mums kartais leidžiama pasirausti.

P. 114 – 137

šaltiniai:

1. Donnely, p.8.
2. Mitton, p. 171.
3. Gauquelin, p. 105.
4. Guirand, p. 98.
5. Ibid., p. 99
6. Berlitz, Atlantis, pp.193 – 194.
7. Gleick, p. 7.
8. P. Davies, p. 19.
9. Ibid., p.20.
10. Tomas, We are not the first, p. 71.
11. Ibid., p. 117.
12. West, pp. 113 – 114.
13. Muck, p. 247.
14. Ibid., p. 253.
15. Spence, The history of Atlantis, p. 210.
16. Scrutton, p. 44.
17. Taylor and Dee, pp. 38 – 39.
18. Mooney, pp. 95 – 96.
19. Ibid., p. 97.
20. Heinberg, p. 111.
21. Ibid., p. 89.

Šaltinis: Murry Hope. Atlantida – mitas ar realybė, Vilnius, “Mintis”, 1999