Maurice Druon. Karūna ir nuodai. Vilnius, “Mintis”, 1996
1.
<…>
- Valdove, ar pirma priimsite metrą Martyną, kuris ką tik atvyko iš Paryžiaus, ar pasimatysite su juo po Tarybos posėdžio? – paklausė didysis šambelionas.
- Metras Martynas čia? – šūktelėjo Liudvikas. – Noriu jį tuoj pat pamatyti. Ir palikite mus vienus.
Įėjęs žmogus buvo kokių penkiasdešimties metų amžiaus, storokas, labai tamsaus gymio ir svajingų akių. Nors buvo apsirengęs kukliai, beveik vienuoliškai, visa jo povyza, įteiklūs ir kartu ryžtingi gestai, jo maniera užsimesti mantiją ant alkūnės įlinkio ir nusilenkti pasisveikinant padvelkė Rytais. Mesiras Martynas jaunystėje buvo daug keliavęs ir nusigavęs iki Kipro krantų, Konstantinopolio ir Aleksandrijos. Niekas negalėjo teigti, ar jis visados vadinosi vardu, kuriuo jį šiandien šaukia.
- Na, kaip? Išsiaiškinote klausimus, kuriuos Jums buvau davęs? – iš karto paklausė Vaidingasis.
- Išsiaiškinau, valdove, išsiaiškinau ir didžiuojuosi garbe, kad kreipėtės į mane.
- Tat sakykite teisybę, net jeigu ji nemaloni; aš neišsigąsiu.
Toks astrologas kaip metras Martynas žinojo, ką reikia manyti apie tokią įžangą, ypač kai ją išgirsti iš karaliaus lūpų.
- Valdove, – atsakė jis, – mūsų mokslas nėra tobulas, ir jei žvaigždės niekada nemeluoja, mūsų protas, jas stebėdamas, gali suklysti. Vis dėlto nematau, kad jūsų nerimas būtų pagrįstas, ir, man regis, niekas nekliudo jums susilaukti įpėdinio. Dangaus kūnai, po kuriais jūs gimėte, šiuo požiūriu jums veikiau palankūs, ir žvaigždės išsidėsčiusios tėvystei tinkama tvarka. Iš tikrųjų Jupiteris stovi virš Vėžio žvaigždyno, o tai yra vaisingumo ženklas, be to, Jupiteris, po kurio ženklu jūs gimęs, sudaro draugišką trikampį su Mėnuliu ir Merkurijaus planeta. Taigi jūs neprivalote prarasti vilties susilaukti įpėdinio, jokiu būdu ne. Bet Mėnulio ir Marso opozicija rodo, kad jūsų vaiko laukia nelengvas gyvenimas; nuo pat pirmų dienų jį reikės apsupti budria priežiūra ir ištikimais tarnais.
Metras Martynas labai pagarsėjo gerokai iš anksto išpranašavęs, nors itin miglota forma, Pilypo Gražiojo mirtį, kuri turėjo sutapti su 1314 metų lapkričio mėnesio Saulės užtemimu. Tada jis, nepanorėjęs patikslinti, rašė: “Galingas Vakarų valdovas…” Nuo to laiko Liudvikas X labai gerbė mesirą Martyną.
- Labai branginu jūsų nuomonę, metre Martynai, ir jūsų žodžiai teikia man tvirtybės. Gal jums pavyko pastebėti, koks laikotarpis palankiausias pradėti įpėdiniams, kurių aš taip trokštu?
Metras Martynas visada kalbėjo lėtai, kad laimėtų laiko ir savo atsakymus nukreiptų viltingiausia linkme.
- Kalbėkime kol kas tik apie pirmąjį, valdove, nes dėl kitų negalėčiau taip tvirtai jums atsakyti…Man trūksta karalienės gimimo valandos, kurios ji pati nežino ir kurios man niekas negalėjo nurodyti; bet, man rodos, per daug nesuklysiu pasakydamas, kad vaikas gims dar saulei įeinant į Šaulio žvaigždyną, o tai reiškia, kad jis turėtų būti pradėtas vasario viduryje.
- Vadinasi, reikia skubėti į Amjeną pasimelsti šventajam Jonui, kaip to pageidauja karalienė. O kaip manote, metre Martynai, kada privalėčiau vėl patraukti į karą su flamandais?
- Man regis, šiuo reikalu, valdove, dera pasikliauti išminties balsu. Ar jau pasirinkote datą?
- Norėčiau sušaukti vėliavas prieš rugpjūčio mėnesį.
Svajingas metro Martyno žvilgsnis kurį laiką sustojo įsmigęs į karalių, jo karūną, teisingumo ranką, kuri, atrodo, jam kliuvo ir kurią jis laikė ant peties, kaip daržininkas kastuvą.
- Iki rugpjūčio dar reikės pragyventi birželį… – sumurmėjo astrologas.
Paskui garsiai tarė:
- Ateinantį rugpjūtį, valdove, flamandai, galimas daiktas, jau jūsų nebetrikdys.
- Tikiu tikiu – šūktelėjo Vaidingasis – nes praeitą vasarą įvariau jiems baimės, ir jie tikriausiai prisipažins nugalėti be mūšio, dar prieš prasidedant žygiui.
Keistas įspūdis – žiūrėti į kitą žmogų, beveik tiksliai žinant, kad po pusės metų tasai kitas mirs, ir girdėti, kaip jis kuria planus ateičiai, kurios greičiausiai nematys. “Nebentištvers iki lapkričio mėnesio…” – mąstė Martynas. Mat, be grėsmingo birželio mėnesio termino, astrologas susekė dar vieną pragaištingą ženklą – blogą Saturno orientaciją tomis dienomis, kai nuo Liudviko gimimo praeis dvidešimt septyneri metai ir keturiasdešimt keturios dienos. “Dvi lemtingos konjukcijos su pusės metų tarpu. Jeigu jis tikrai susilauks įpėdinio, tuomet antroji sutaps su vaiko gimimu…Šiaip ar taip, tokie dalykai į akis nesakomi”.
Prieš pasišalindamas su kapšeliu saujoje, kurį jam įspraudė karalius, metras Martynas vis dėlto pajuto pareigą pridurti:
- Dar vienas žodis, valdove, dėl jūsų sveikatos. Saugokitės nuodų, ypač pavasario pabaigoje.
- Vadinasi, nevalgyti gruzdų, voveraičių ir briedžiukų? – paklausė karalius – O aš taip juos mėgstu; tiesa, nuo jų man kartais sutrinka viduriai.
Paskui staiga susirūpinęs pridūrė:
- Nuodai…Jūs turite galvoje gyvatės įkandimą?
- Ne, valdove, kalbu tik apie maistą.
- A, gerai…Dėkoju jums už patarimą, metre Martynai.
<…> P. 101 – 104
Maurice Druon. Vyrų teisė. Vilnius, “Mintis”, 1996
1.
<…>
Sulaukęs septyniasdešimt dvejų metų, kardinolas dar apsižiūrėjo, kad yra pasaulietinių ir religinių sričių, kur jis nebuvo pasirodęs, ir dabar, kol jo tikėjimo broliai dar miegojo, jis kūrė užpildydamas savo opusų spragas. Jis vienas sudegindavo daugiau žvakių bei visa vienuolių brolija.
Ilgas naktis jis darbuodavosi tvarkydamas kuo plačiausią korespondenciją, nes susirašinėjo su daugybe prelatų, abatų, juristų, mokslo vyrų, kanclerių ir daugeliu visos Europos aukščiausių valdovų. Rytą Diuezo sekretorius ir perrašinėtojai rasdavo jo naktinio darbo vaisius ir ištisą dieną sėdėdavo perrašinėdami.
Neretai jį galėjai matyti palinkusį prie savo varžovų tiarai gauti astrologinių žemėlapių; jis juos lygindavo su savuoju horoskopu, tyrinėjo dangaus šviesulius, idant iš jų padėties sužinotų, kam lemta tapti popiežium. Jo apskaičiavimais, palankiausias laikas jam užsidėti popiežiaus tiarą buvo nuo šių metų rugpjūčio pradžios iki rugsėjo pradžios. Bet šiandien štai jau birželio dešimtoji, o nežinios rūkas taip ir nesisklaido…
<…> P. 196 – 197
Alexandre’as Dumas. Dvi Dianos. Kaunas, “Vaiga”, 1995
1.
<…>
- Hm!.. Visa tai kvepia virve – numykė konetablis.
- Metras Nostradamusas, vos pažvelgęs į mane, kai kartą ėjau pro jį gatve, išpranašavo iš mano veido, kad baigsiu savo gyvenimą tarp dangaus ir žemės, taigi aš susitaikiau su likimu, o tai vertingas bruožas. Žmogus, kuriam lemta baigti savo gyvenimą kartuvėse, nebijo nieko, net kilpos.
<…> P. 80
2.
<…>
XVII skyrius: horoskopas.
- Ligonis pasveiks, ponia Aloiza. Grėsė didelis pavojus, ponas sveiks lėtai. Visi tiek kraujo nuleidimai atėmė iš jaunuolio daug jėgų, bet jis išgyvens, nebijokite…
Taip kalbėjęs gydytojas buvo aukštas, išsišovusia kakta, giliomis įžvalgiomis akimis. Žmonės jį vadino metru Notrdamu. Savo raštus jis pasirašinėdavo “Nostradamusas”. Jis atrodė kokių penkiasdešimties metų, ne vyresnis.
- O Dieve! Bet pažiūrėkite į jį, pone! – rypavo Aloiza – Šitaip jis guli nuo birželio septintosios vakaro, o šiandien jau liepos antroji, ir per visą tą laiką neištarė nė žodžio, net nepažino manęs…Jis kaip lavonas…Paimi už rankos, o jis net nejaučia…
- Juo geriau, ponia Aloiza. Tegul sąmonė jam negrįžta kuo ilgiau. Jei sugebės šitaip be nuovokos išbūti dar mėnesį, bus pagaliau išsigelbėjęs.
- Išsigelbėjęs! – pakartojo Aloiza ir pakėlė į dangų rankas, tarsi dėkotų Dievui.
- Išsigelbėjusiu jį galima laikyti ir dabar, kad tik neatkristų. Galite pasakyti tai gražutei tarnaitei, kuri dukart per dieną ateina teirautis dėl jo sveikatos. Juk čia įsipainiojusi kažkuri kilminga dama, tiesa? Ir jos aistra kartais būna tiesiog žavinga, bet būna ir pražūtinga.
- O, šiuo atveju tai kažkas lemtinga, jūs visiškai teisus, metre Notrdamai, – atsiduso Aloiza.
- Duok Dieve, kad jis išgytų ir nuo aistros…Beje, aš pasižadu pagydyti tik ligą.
Nostradamusas ištiesino suglebusios, negyvos rankos, kurią laikė savojoje, pirštus, ir susimąstęs atidžiai pradėjo tyrinėti delną. Jis net ištempė odą prie rodomojo ir didžiojo pirštų. Atrodė, kad jis sukaupė visas mintis, stengdamasis kažką prisiminti:
- Keista, – sumurmėjo jis patyliukais, – jau kelintą kartą tyrinėju tą ranką, o man vis atrodo, kad kadaise seniai teko į ją žiūrėti. Bet kodėl ji anuomet mane nustebino? Menzalinė linija palanki, vidurinioji kelia abejonių, bet gyvenimo linija nuostabi. Beje, nieko ypatingo! Matyt, svarbiausias šito jaunuolio bruožas – tvirta, nepalaužiama valia, nepermaldaujama kaip tvirtos rankos paleista strėlė. Bet ne tai mane kažkada nustebino. Be to, tie mano prisiminimai labai migloti ir seni, o jūsų šeimininkui, ponia Aloiza, ne daugiau kaip dvidešimt penkeri, tiesa?
- Jam dvidešimt ketveri, pone.
- Vadinasi, jis gimė tūkstantis penki šimtai trisdešimt trečiaisiais metais. Ar žinote jo gimimo dieną?
- Kovo šeštoji.
- O gal kartais žinote, kada jis išvydo pasaulį: ryte ar vakare?
- Kaip nežinosi! Juk tai aš priiminėjau kūdikį. Monsinjoras Gabrielis gimė, kai mušė pusę septynių ryto.
Nostradamusas tai užsirašė.
- Pažiūrėsim, kokia tą dieną buvo šviesulių padėtis, – pasakė jis. – Bet jei vikontas d’Eksmesas būtų dvidešimčia metų vyresnis, galėčiau prisiekti, kad jau laikiau tą ranką savojoje. Bet tai nesvarbu, aš tik gydytojas, o ne burtininkas, kaip mane kartais žmonės vadina, ir kartoju, ponia Aloiza, kad gydytojas dabar laiduoja už jo gyvybę.
- Atleiskite, metre Notrdamai, – liūdnai tarė Aloiza, – sakėte, kad garantuojate, jog jis pasveiks, bet negalite išgelbėti nuo aistros.
- Nuo aistros! Bet man atrodo, – ir Nostradamusas šyptelėjo, – kad tai ne tokia jau beviltiška aistra, jei prisiminsime dukart per dieną apsilankančią jaunutę tarnaitę.
- Priešingai, metre, priešingai! – sušuko nusigandusi Aloiza.
- Liaukitės, ponia Aloiza! Tokiam turtingam, jaunam, narsiam ir gražiam kaip vikontas neilgai teks kentėti dėl meilės mūsų laikais. Damoms patinka kartais padelsti, tai ir viskas.
- Įsivaizduokite, kad viskas ne taip. Sakykit, jei grįžtančio į gyvenimą jaunuolio pirmoji ir vienintelė jo atgijusioje sąmonėje blykstelėjusi mintis bus: mano mylimoji galutinai prarasta, kas tada bus?
- O, tikėkimės, kad apsirinkate, ponia Aloiza. Tai būtų baisu. Iš veido bruožų ir akių išraiškos galima spręsti, kad jūsų šeimininkas, ponia Aloiza, nelengvabūdis. Dėl jo tvirtos valios pavojus tik padidėtų. Atsimušęs į neįveikiamą kliūtį, jo užsispyrimas sudužtų, kartu sudužtų ir gyvenimas.
- Dieve! Mano berniukas žus! – sušuko Aloiza.
- Tada jam greičiausiai grėstų pakartotinis smegenų uždegimas, – tęsė Nostradamusas. – Bet juk visada yra vilties dovanoti žmogui nors mažytį vilties trupinėlį. Pats tolimiausias, pats menkiausias jos spindulėlis galėtų išgelbėti.
- Tuomet jis bus išgelbėtas, – niūriai pratarė Aloiza. – Aš sulaužysiu priesaiką, bet jį išgelbėsiu. Dėkoju jums, pone Notrdamai.
<…>
Bet tą akimirką pasigirdo atsargus beldimas į duris, ir įėjo Nostradamusas.
- O pone d’Eksmesai, kokį žvalų ir pagyvėjusį jus užtikau! – kreipėsi jis į Gabrielį. – Linkiu sėkmės! Ne toks buvote prieš mėnesį. Atrodo, puikiai pasirengęs žygin?
- Pasirengęs žygin? Jūs teisus, – atsakė Gabrielis, įsmeigęs degantį žvilgsnį į Aloizą.
- Tada matau, kad gydytojui čia nėra ką veikti, – nusišypsojo Nostradamusas.
- Tik priimkite mano padėką, metre, ir…nedrįstu tai vadinti atlyginimu už jūsų paslaugas, nes tam tikrais atvejais už gyvybę nemokama…
Ir Gabrielis, paspaudęs gydytojui ranką, įdėjo į ją krūvelę aukso monetų.
- Dėkoju, vikonte, – tarė Nostradamusas, – bet leiskite ir jums įteikti nė kiek ne prastesnę dovaną.
- Kokia tai dovana, metre?
- Monsinjore, jūs žinote, kad aš tyriau ne tik žmonių ligas; man norėjosi matyti toliau ir giliau, norėjosi sužinoti jų likimus. Abejonių ir neiškumų pilna užduotis! Aš nepadariau jos aiškesnės, bet manau, kad retkarčiais pastebėdavau šiokių tokių prošvaisčių. Esu įsitikinęs, kad Dievas dukart nurodo visą žmogaus likimą: dangaus šviesuliais – žmogaus tėviške ir jo rankos linijomis – klaidžia, šifruota knyga, kurią žmogus visada nešiojasi su savimi, bet nemoka skaityti net skiemenimis, jei prieš tai neatliko daugybės tyrimų. Daug dienų irnaktų, monsinjore, nagrinėjau tuos du mokslus – chiromantiją ir astrologiją. Aš įžvelgiau ateitį, ir galbūt kai kuriose mano pranašystėse bus žmonių, gyvensiančių po tūkstančio metų. Bet žinau, kad teisybė jose švysteli tik retkarčiais…Vis dėlto tikiu, kad būna ir aiškiaregystės momentų, vikonte. Vieną tokią labai retai pasitaikančią akimirką, prieš dvidešimt penkerius metus, išpranašavau vieno karaliaus Pranciškaus dvariškio likimą, kurį aiškiai rodėšviesuliai ir jo rankos sudėtingos linijos. Šitas keistas, nepaprastas, grėsmingas likimas mane pritrenkė. Įsivaizduokite, kaip nustebau, kai iš jūsų delno ir jūsų planetų išsidėstymo įžvelgiauhoroskopą, visiškai tokį pat kaip tas, kadaise mane taip nustebinęs. Bet per dvidešimt penkerius metus jis išblėso mano atmintyje. Pagaliau prieš mėnesį, pone vikonte, kliedėdamas ištarėte vieną vardą. Išgirdau tik vardą, bet jis apstulbino mane: grafas de Montgomeris.
- Grafas de Montgomeris? – nusigandęs pakartojo Gabrielis.
- Kartoju, monsinjore, aš išgirdau tik šį vardą, visa kita man nerūpėjo. Juk taip vadino žmogų, kurio likimas man atsiskleidė visu gražumu. Aš nuskubėjau namo, pasirausiau senuose popieriuose ir aptikau grafo de Montgomerio horoskopą. Bet keista, monsinjore, šito dar nebuvo man pasitaikę per trisdešimt tyrimo metų: tikriausiai yra kažkoks paslaptingas ryšys tarp jūsų ir grafo Montgomerio, keista sielų giminystė; ir Dievas, niekados neskiriantis dviem žmonėms visiškai vienodo likimo, jums abiem lėmė visiškai tą pačią lemtį. Aš neapsirikau: jūsų rankų linijos ir dangaus šviesuliai sutampa. Negaliu sakyti, kad nesiskiria jo ir jūsų gyvenimo smulkmenos, bet gyvenimą lemiantys svarbiausieji įvykiai vienodi. Kadaise grafas de Montgomeris dingo iš mano akiračio, bet sužinojau, kad viena mano pranašystė išsipildė: nuodėguliu jis sužeidė į galvą karalių Pranciškų. Ar išsipildė visa kita, nežinau. Tik galiu patvirtinti, kad jam grėsusios nelaimės ir mirtis gresia ir jums.
- Nejaugi? – sušuko Gabrielis.
Nostradamusas padavė vikontui d’Eksmesui pergamento ritinėlį:
- Štai mano kadaise sudarytas grafo de Montgomerio horoskopas. Lygiai tokį patį sudaryčiau ir jums.
- Duokite, metre, duokite! – puolė prie jo Gabrielis. – Tai iš tiesų neįkainojama dovana, net neįsivaizduojate, kokia ji man brangi.
- Leiskite pasakyti dar vieną žodį, pone d’Eksmesai, – tęsė Nostradamusas, – paskutinis įspėjimas: iš Henriko Antrojo horoskopo matyti, kad jis žus dvikovoje arba turnyre.
- Bet kuo aš čia dėtas? – paklausė Gabrielis.
- Perskaitęs pergamentą, suprasite mane, monsinjore. Dabar leiskite atsisveikinti ir palinkėti, kad jums skirta katastrofa bent jau nepereitų nuo jūsų.
Jis atsisveikino su Gabrieliu, kuris dar kartą paspaudė ranką ir palydėjo iki durų, ir išėjo.
Grįžęs Gabrielis skubiai išvyniojo pargamentą ir, įsitikinęs, kad niekas negali sutrukdyti arba klausytis, perskaitė Aloizai:
Rimtai arba žaidžiant jis ietim palies
Karališką kaktą,
Ir kraujas srovelėm karštom pasilies
Per sužeistą kaktą!
Apvaizda jam leidžia karalių nubaust
Ir lemtį valdyt.
Karališka meilė jį vėlei apgaubs
Ir vėl pražudys.
<…> P. 108 – 117
3.
<…>
XI skyrius: pranašystės.
Nuo tos dienos, išsivadavęs iš slegiančių minčių, karalius visa galva pasinėrė į būsimųjų vestuvių švenčių rengimą: tekėjo dukterys: Elžbieta už Pilypo II, o Margarita – už Savojos hercogo. Filibero – Emanuelio ir princesės Margaritos vedybų sutartis turėjo būti pasirašyta birželio dvidešimt aštuntąją. Henrikas paskelbė, kad per tas tris dienas Turnelyje vyks turnyras ir kitos riterių varžybos. Norėdamas pagerbti jaunavedžius, o kartu ir patenkinti savo aistrą tokioms pramogoms, Henrikas nutarė ir pats dalyvauti turnyre.
Tačiau dvidešimt aštuntosios paryčiu karalienė Kotryna Mediči, kuri tokią valandą niekada neišeidavo iš savo apartamentų, ūmai panoro pasikalbėti su karaliumi.
Henrikas neprieštaraudamas patenkino žmonos norą. Susijaudinusi Kotryna įžengė į karaliaus kambarį:
- Valdove, brangusis, maldauju jus neiškelti kojos iš Luvro iki šio mėnesio pabaigos!
- Kodėl šitaip, ponia? – paklausė Henrikas, nustebintas tokio netikėto prašymo.
- Valdove, jums artimiausiomis dienomis gresia nelaimė!
- Kas jums tai sakė?
- Jūsų žvaigždė, valdove. Aš ją šiąnakt stebėjau su italų astrologu – ji rodė grėsmingus ženklus, mirtino pavojaus ženklus.
Henrikas nusijuokė:
- O, ponia, jei jau žvaigždė pranašauja man bėdą, tai jos neišvengsiu ir čia!
- Ne, valdove, ji atsitiks po giedru dangumi.
- Iš tikrųjų? Gal ją atneš vėjas?
- Valdove, nejuokaukite tokiais dalykais, – spyrėsi karalienė. – Šviesuliai – tai Dievo rašmenys.
- Ak taip? – tęsė savo karalius – Tada reikia pripažinti, kad pono Dievo gana kreivas ir neiškus braižas. Daugybė pataisymų. Tekstą sunku suprasti, todėl kiekvienas gali išskaityti tai, kas jam šaus į galvą. Pavyzdžiui, štai jūs, ponia, supratote dangišką rašliavą taip, rasi mano gyvybei gresia pavojus, jei paliksiu Luvrą?
- Kaip tik taip, valdove.
- Hm!..O Forkatelis praėjusį mėnesį matė visai ką kita. Tikiuosi, jūs gerbiate Forkatelį?
- Žinoma, jis mokytas žmogus. Jis laisvai skaito tai, ką mes sunkiai sudedame skiemenimis.
- Tuomet turėkite galvoje, kad specialiai man Forkatelis išskaitė puikų dvieilį, kuris turi tik vieną trūkumą – neįmanoma suprasti, kas ir kaip. Štai jis: “Ne Marso tu bijok, jo panašumo venki”.
- Argi toji pranašystė prieštarauja manajai?
- Palaukite, ponia. Kažkur čia turiu horoskopą, sudarytą praėjusiais metais. Prisimenate, kas ten pranašauta?
- Labai miglotai, valdove.
- Ten buvo pasakyta, kad žūsiu dvikovoje. Šitaip juk nė vienam karaliui nėra atsitikę! Beje, kaip suprantu, dvikova – tai ne Marso panašumas, o pats Marsas!
- Tai kas iš to išeina, valdove?
- O tas, kad visos pranašystės pernelyg prieštaringos, todėl protingiausia – apskritai jomisnetikėti.
- Tai jūs vis dėlto šiomis dienomis rengiatės išeiti iš Luvro?
- Ponia, pažadėjau ir paskelbiau visiems girdint, jog pats dalyvausiu šventėje, – vadinasi, reikia pildyti žodį.
- Bet blogiausiu atveju bent pats nedalyvausite?
- Prašau atleisti, bet duotasis žodis įpareigoja mane. Be to, koks čia pavojus gali grėsti turnyre? Esu jums labai dėkingas už rūpestį, bet leiskite pareikšti, kad jūsų gąsčiojimai neturi pagrindo.
Kotryna Mediči pasidavė:
- Valdove, pripratau paklusti jūsų valiai. Ir šį kartą nusileisiu, bet kiek baimės ir nerimo mano širdyje!
- Be reikalo… – tarė karalius, bučiuodamas jai ranką. – Pati atvykite į Turnelį bent jau dėl to, kad paplotumėte mano ieties smūgiams, o kartu ir įsitikintumėte savo nerimo nepagrįstumu.
- Aš jums paklustu, valdove, – tūptelėjo karalienė ir išėjo.
Ir iš tikrųjų Kotryna Mediči su visu dvaru, išskyrus Dianą de Kastro, dalyvavo pirmajame turnyre, kai per visą dieną karalius laužė ietis, kaudamasis dvikovoje su kiekvienu panorėjusiu.
- Taigi, ponia, žvaigždės paprastai klysta, – juokdamasis tarė karalienei.
Karalienė tik palingavo galvą:
- Deja, birželis dar nesibaigė!
Kitą dieną pasikartojo tas pat – Henrikas, drąsus ir dalingas, vėl nepaliko varžybų aikštės.
- Matote, žvaigždės ir antrąją dieną apsiriko – pareiškė Henrikas karalienei, kai grįžo į Luvrą.
- O, valdove, juo labiau baiminuosi trečiosios dienos! – kurčiai atsakė Kotryna.
Trečioji turnyro diena, birželio trisdešimtoji, buvo penktadienis. Tą dieną vyko pats smagiausias, pats patraukliausias turnyras. Jis visai pelnytai baigė pirmąjį švenčių ciklą.
Dvikova keitė dvikovą, diena ėjo vakarop, bet dar niekas negalėjo aiškiai pasakyti, kam teks garbė tapti turnyro nugalėtoju. Henrikas II nekantravo ir be jokio reikalo jaudinosi. Kariniai žaidimai ir varžybos buvo jo gimtoji stichija, ir pergalė čia jam atrodė brangesnė negu tikrame kautynių lauke.
Tačiau jau artėjo vakaras, trimitai ir fleitos paskelbė paskutinę dvikovą. Šį sykį, plojant visoms damoms ir žiūrovams, pergalę laimėjo hercogas de Gizas.
Pagaliau karalienė lengviau atsidususi atsisėdo. Tai buvo ženklas visiems skirstytis.
- Kaip? Jau pabaiga?! – apmaudžiai sušuko karalius. – Argi dabar ne mano eilė kautis?
Ponas de Vijeivilis karaliui priminė, kad jis pirmasis pradėjęs turnyrą, kad keturi geriausi partneriai laimėję po lygiai pergalių ir apdovanojimai būsią jiems visiems išdalyti, kadangi varžybos pasibaigusios, o svarbiausiojo nugalėtojo taip ir nepasisekę išsiaiškinti.
Tačiau Henrikas užsispyrė:
- Ne, jeigu jau karalius pirmasis pradėjo, tai jam priklauso ir išeiti paskutiniam! Taigi dar ne pabaiga! Beje, antai dar dvi sveikos ietys!
- Bet, valdove, – pasipriešino de Vijeivilis, – neberasite priešininkų…
- Kodėl? – nustebo karalius. – Pavyzdžiui, ten tolėliau stovi riteris su nuleistu antveidžiu, jis nė sykio dar neišjojo į aikštę. Kas jis toks?
- Valdove, – atsakė Vijeivilis, – aš jo nepažįstu…Nepastebėjau…
- Ei, pone! – riktelėjo karalius, žengęs prie nepažįstamojo. – Ar nemalonėtumėte sulaužyti su manimi po ietį?
Iš pradžių nepažįstamasis nieko neatsakė, bet po akimirkos iš po antveidžio pasigirdo skambus, iškilmingas balsas:
- Leiskite man, jūsų didenybe, atsisakyti tokios garbės.
Išgirdus šį balsą, susijaudinusį Henriką apėmė kažkoks nesuprantamas ir keistas nerimas.
- Jūs prašote mano leidimo? Aš jo jums neduodu, pone! – piktai susiraukęs riktelėjo karalius.
Tuomet nepažįstamasis tylėdamas pakėlė antveidį, ir karalius trečiąjį kartą priešais save išvydo blyškų ir rūstų Gabrielio de Montgomerio veidą.
XII skyrius: lemtingas turnyras.
Niūrus ir iškilmingas grafo de Montgomerio vaizdas sukrėtė karalių. Nuostabos ir siaubo jausmas persmelkė visą jo esybę. Tačiau nenorėdamas pats to jausmo suvokti, o juo labiau parodyti visiems kitiems, Henrikas bemat užgniaužė savyje netinkančią drąsuoliui abejonę ir, pagaliau rimtai supykęs, ėmė elgtis labiau negu kvailai.
Lėtai ir aiškiai Gabrielis pakartojo:
- Prašau, jūsų didenybe, nereikalauti dvikovos.
- O aš vis dėlto reikalauju, pone de Montgomeri! – atkirto karalius.
Henrikas, pagautas pačių prieštaringiausių jausmų, puikiai matė, kad Gabrielio žodžiai visiškai nesiderina su jo tonu. Gniuždantis pavojus vėl įsigavo į jo širdį, bet supykęs dėl savo silpnumo ir norėdamas visam laikui baigti su tuo gėdingu nerimu, jis atkakliai krestelėjo galvą:
- Malonėkite, pone, išeiti prieš mane.
Gabrielis, sukrėstas ir apstulbęs ne mažiau už karalių, tylėdamas nusilenkė.
Tą akimirką de Buazi, svarbiausias ginklanešys, skubiai priėjo prie karaliaus ir pasakė, kad karalienė maldaute maldauja vardan meilės jai atsisakyti dvikovos.
- Perduokite karalienei, – metė Henrikas, – jog kaip tik vardan meilės jai esu pasirengęs sulaužyti šią ietį.
Ir, atsigręžęs į de Vijeivilį, pridėjo:
- Greičiau! Pone de Vijeivili, užvilkite man šarvus!
Beskubėdamas jis kreipėsi į Vijeivilį, prašydamas paslaugos, kuri priklausė de Buazi priedermėms, nes pastarasis buvo vyriausiasis ginklanešys. De Vijeivilis mandagiai priminė šį riktą karaliui. Henrikas pliaukštelėjo sau per kaktą:
- O juk teisingai! Koks pasidariau išsiblaškęs!
Tačiau sutikęs šaltą ir kaustantį Gabrielio žvilgsnį, tuoj pat pridūrė:
- O apskritai taip ir norėjau! Ponas de Buazi, vykdydamas karalienės paliepimą, turi nedelsdamas grįžti atgal ir perduoti jai mano atsakymą! Žinau, ką sakau ir ką darau. Apvilkite mane, de Vijeivili!
- Jeigu jūsų didenybė būtinai nori sulaužyti paskutinę ietį – delsė de Vijeivilis – tai leisiu sau pastebėti, kad jog garbė susikauti su jumis priklauso man. Aš primygtinai noriu pasinaudoti savo teise. Grafas de Montgomeris nedalyvavo turnyre ir atsirado varžybų aikštėje jau leidžiantis uždangai.
- Jūs visiškai teisingai sakote, pone, – skubiai jam pritarė Gabrielis, – aš pasišalinu, užleisdamas jums vietą.
Jaunuolio atsisakyme Henrikas įžvelgė užgaulų maloningumą žmogaus, įsitikinusio, kad jis, karalius, jaučia slaptą baimę.
- Ne, ne! – piktai treptelėjo koja Henrikas. – Aš pageidauju sulaužyti ietį su grafu de Montgomeriu ir su niekuo kitu! Ir gana! Apvilkite pagaliau šarvus!
Ir, išdidžiai žvilgtelėjęs į Gabrielį, nenuleidusį nuo jo abejingo, bet atidaus žvilgsnio, karalius tylėdamas palenkė galvą, kad Vijeivilis galėtų uždėti šalmą.
Tą valandėlę pasirodė hercogas Savojietis ir pakartojo karalienės prašymą. Kai Henrikas nepareiškė noro išklausyti, jis tyliai pridūrė:
- Valdove, ponia Diana de Puatjė prašė jums perduoti, kad saugotumėtės savo partnerio.
Tai išgirdęs Henrikas krūptelėjo, bet tuoj pat susitvardė. “Argi galiu rodyti baimę prieš savo damą?” – susierzinęs pagalvojo ir išdidžiai nusisuko.
O de Vijeivilis, vilkdamas šarvus, sušnibždėjo:
- Valdove, prisiekiu Dievu, štai jau tris naktis sapnuoju, kad dabar jums atsitiks kažkokia nelaimė!
Bet karalius, atrodo, negirdėjo jo žodžių. Pagaliau pasijutęs gerai šarvuotas, čiupo ietį. Gabrielis pakėlė savąją ir žengė į aikštę.
Abu riteriai užšoko ant žirgų ir užėmė pozicijas.
Visi žiūrovai užgniaužė kvapą, ir virš lauko pakibo įtempta, kurti tyla.
Kadangi konetablis ir Diana de Kastro nedalyvavo, niekas, išskyrus Dianą de Puatjė, net ir neįtarė, kad karalius ir grafas de Montgomeris turėjo savų, toli gražu ne smulkių sąskaitų. Niekam nė į galvą neatėjo, kad simboliškoji kova gali turėti lemtingų padarinių. Ir vis dėlto viskas – ir mįslingas grafo de Montgomerio elgesys, ir jo atkaklus vengimas dalyvauti dvikovoje, ir toks pat atkaklus karaliaus noras – viskas atrodė taip neįprasta, taip grėsminga, jog žiūrovai apmirė ir užgniaužė kvapą. Ore pakvipo baime.
Viena įdomi detalė dar labiau padidino niaurią įtampą. Pagal paprotį, kiekvieną dvikovą lydėdavo griausmingi trimitų, fleitų ir kurtinantys fanfarų garsai. Tai būdavo tarsi turnyro balsas – linksmas ir smagus. Bet šį kartą, kai karalius ir Gabrielis pasirodė lauke, visi instrumentai iš sykio nutilo. Niekas negalėtų paaiškinti, dėl ko taip atsitiko, bet, kad ir kaip ten būtų, nuo neįprastos tylos dar labiau įkaito nerimastinga ir slogi atmosfera.
Gabrielis daugiau apie nieką negalvojo, nieko nebematė…Jis pusiau negyveno…Judėjo, tarsi sapnuodamas, bet darė viską, ką ir reikėjo daryti tokiais atvejais, tarsi paklusdamas ne savo valiai, o kažkieno kito – paslaptingo ir visagalinčio.
Karalius irgi buvo išsiblaškęs ir nevikrus. Jo akis aptraukė rūkas, jam pačiam atrodė, jog gyvena ir veikia kažkokiame fantastiškame, iki šiol nežinotame pasaulyje.
Ūmai jo sąmonė praskaidrėjo, ir Henrikas prisiminė karalienės nuojautą ir Forkatelio horoskopą. Ledinė šalčio banga užliejo nuo kojų iki galvos. Vieną akimirką Henrikas panoro palikti aikštę ir atsisakyti dvikovos. Bet ne! Tūkstančiai akių žvelgė į jį, tarsi prismeigdami vietoje.
Pagaliau de Vijeivilis davė ženklą pradėti kovą. Burtai mesti!.. Pirmyn – ir tegu įvyksta Viešpaties valia!
Žirgai atsispyrė…
Gabrielis ir karalius susitiko vidury aikštės. Jų ietys susidūrė, nulūžo ir nuslydo šalmais; priešininkai išsiskyrė be rezultatų.
Vadinasi, baisiosios nuojautos nepasiteisino.
Visiems išsprūdo palengvėjimo atodūsis. Karalienė pakėlė į dangų dėkingas akis. Bet džiaugtis buvo dar per anksti!
Raiteliai dar tebesisukiojo aikštėje. Nušuoliavę iki priešingų aikštės galų, juodu vėl užėmė išeities pozicijas, kad vėl susigrumtų dvikovoje.
Kokia nelaimė galėjo tykoti? Juk pirmąjį sykį jie susitiko ir vėl taikiai išsiskyrė…
Bet grįždamas į dvikovos vietą, Gabrielis nenumetė ieties nuolaužos kaip liepia turnyrų taisyklės. Jis jojo laikydamas ją atstatytą. Ir štai sparčiai šuoliuodami juodu susitiko aikštės vidury; jaunuolis neatsargiai tąja nuolauža kliudė Henriko II šalmą. Šalmo antveidis persikreipė, ir aštrus nulūžusios ieties galas įsmigo karaliui į akį ir išlindo per ausį! Siaubo riksmas ištrūko iš sukrėstos minios krūtinių.
Henrikas paleido pavadį, prigludo prie žirgo kaklo, spėjo prijoti iki varžybų aikštės barjero ir tenai nuvirto ant de Vijeivilio ir de Buazi rankų.
- O! Aš mirštu… – sumurmėjo karalius ir vos girdimai pridūrė: – Montgomeris…čia niekuo dėtas…Taip reikėjo. Aš jam atleidžiu…
Ir prarado sąmonę.
<…> P. 508 – 515.
4.
<…>
- Mat kaip! Aš kalbu apie teisę, o iš manęs tyčiojamasi! Aš reikalauju – turėdama visus duomenis – bent jau apklausti Henriko II žudiką, o jis čia teisinamas ir dar giriamas! Puiku! Jeigu jau taip, tai aš pati viešai apklausiu grafą de Montgomerį! Ar galės valdovas uždrausti savo motinai siekti teisingumo? Jeigu abejoja, tegu apklausia konetablį! Tegu ištardo ponią de Puatjė! Ir tegu visi sužino tiesą! Vienaip ar kitaip, bet už išdavikišką karaliaus nužudymą visos tautos akyse bus atkeršyta!
Visos šios įnirtingos šnekos metu liūdna ir abejinga pašaipa klajojo Gabrielio lūpomis.
Jis prisiminė dvi paskuitines Nostradamuso horoskopo eilutes:
Karališka meilė jį vėlei apgaubs
Ir vėl pražudys.
Na ką gi! Pranašystė iki šiol buvo tiksli – ir turbūt išsipildys iki galo! Kotryna pasieks, kad būtų pasmerktas ir žūtų tas, kurį jinai kažkada mylėjo.Šito Gabrielis laukė, tam buvo pasirengęs.
<…> P. 533 – 534
5.
<…>
- Nuostabu! – tik tiek ir tegalėjo pasakyti Kotryna; po akimirkos, linktelėjusi į Gabrielio pusę: – O šitą anksčiau ar vėliau susirasiu!
- Aš tai žinau, karaliene, – pagarbiai jai atsakė grafas, galvodamas apie horoskopą.
<…> P. 536
Alexandre’as Dumas. Karalienė Margo. Kaunas, “Markas”, 1992
1.
<…>
- Sudie, mama! Eisiu, papūsiu ragą.
- Jūs labai išvargsite, Karoli! Ambruazas Parė nuolatos jums kartoja ir visai teisingai: tokia pramoga jūsų sveikatai visiškai netinkama.
- Na na! – atšovė Karolis. – Aš labai norėčiau žinoti, kad tikrai nuo to mirsiu. Tada aš jus visus palaidočiau, net Anrio, kuris, anot Nostradamuso, turės užimti sostą po mūsų.
Katerina paniuro ir tarė:
- Mano sūnau, netikėkite tariamai negalimais dalykais ir tausokite save.
<…> P.147
2.
<…> Florencijietis Renė, su kuriuo taip diplomatiškai kalbėjo Navaros karalius šv. Baltramiejaus vakarą, tik ką buvo įėjęs į koplyčią.
- A, tai jūs, Renė! – tarė jam Katerina. – Aš jūsų nekantriai laukiau.
Renė nusilenkė.
- Ar jūs gavote vakar mano laiškelį?
- Taip, turėjau tą garbę.
- Ar patikrinote, kaip prašiau, tą Rudžierio sustatytą horoskopą, kuris tiksliai sutampa su Nostradamuso pranašystėmis, kad visi trys mano sūnūs bus karaliai?..Paskutinėmis dienomis aplinkybės labai pasikeitė, ir aš pagalvojau: gal likimas irgi pasidarė maloningesnis?
- Ponia, – atsakė Renė, purtydamas galvą, – jūsų didenybė gerai žinote, kad aplinkybės nekeičia likimo; priešingai, likimas valdo aplinkybes. <…>
- Dinastijos pasikeitimas! Vis tas pats, tas pats…– sumurmėjo Katerina. – Tačiau reikės su tuo kovoti, Renė!
Renė papurtė galvą.
- Aš jau sakiau jūsų didenybei: viską valdo likimas.
- Tu taip manai?
- Taip, ponia.
- Ar tu prisimeni Žanos d’Albrė horoskopą?
- Taip, ponia.
- Pakartok jį man, aš truputį primiršau.
- Vives honorata, – tarė Renė, – morieris reformidata, regina amplificabere.
- Kiek žinau, tai reiškia: Gyvensi gerbiama, o jai stigdavo reikalingiausių daiktų! Mirsi baugindama, – o mes juokėmės iš jos! Būsi didesnė už karalienę, – bet štai ji mirė, ir jos didenybė guli kape, ant kurio mes užmiršome net jos vardą parašyti.
- Jūsų didenybė neteisingai išvertėte vives honorata. Navaros karalienė iš tikrųjų gyveno visų gerbiama, nes buvo mylima vaikų ir gerbiama šalininkų. Toji meilė buvo juo nuoširdesnė, nes ji pati buvo neturtinga.
- Taip, – atsakė Katerina, – nusileidžiu dėl posakio gyvensi gerbiama. Bet kaip gi jūs išaiškinsite morieris reformidata?
- Kaip išaiškinsiu? Nieko nėra lengviau: mirsi baugindama.
- Na, argi ji ką nors baugino?
- Taip, baugino, nes iki šiol būtų gyvenusi, jei jūsų didenybė nebūtumėt jos bijojusi. Pagaliau žodžiai būsi didesnė už karalienę, arba būsi didesnė, negu būdama karalienė taip pat teisingi, ponia, nes vietoj žemiškos, laikinos karūnos ji dabar galbūt kaip karalienė ir kankinė gavo dangiškąjį vainiką. Be to, nežinia, kas dar žemėje laukia jos palikuonių?
<…> P. 147 - 149
3.
<…>
- Jūsų didenybe, – tarė Renė Henrikui, – aš noriu su jumis pakalbėti apie vieną dalyką, kuriuo jau seniai domiuosi.
- Apie kvepalus? – nusišypsojo Henrikas.
- Taip…apie kvepalus! – atsakė Renė, savotišku judesiu palydėdamas tuos žodžius.
- Kalbėkite, aš klausau, nes tas klausimas visuomet mane labai domino.
Renė pažvelgė į Henriką, bandydamas suprasti ne tik jo žodžius, bet įskaityti ir jo mintis, tačiau pamatęs, kad tai neįmanoma, kalbėjo toliau:
- Iš Florencijos atvyko mano draugas, kuris daug dirba astrologijos srityje.
- Taip, – pertraukė jį Henrikas, – aš žinau, kad tai visų florencijiečių aistra.
- Bendradarbiaudamas su protingiausiais Europos mokslininkais, jis sustatė žymiausių Europos didikų horoskopus.
- Štai kaip! – ištarė Henrikas.
- Kadangi Burbonų dinastija stovi visų kitų įžymių giminių priešaky, nes ji kilusi iš grafo Klermono, penktojo šv. Liudviko sūnaus, tai jūsų didenybė galite būti tikras, kad nebuvo pamirštas ir jūsų horoskopas.
Henrikas ėmė klausytis dar atidžiau.
- O jūs atsimenate tą horoskopą? – paklausė Henrikas, stengdamasis nusišypsoti kaip galima abejingiau.
- O, taip, – ištarė Renė, linktelėdamas galva, – jūsų horoskopas ne iš tų, kad jį būtų galima pamiršti.
- Štai kaip! – ironiškai atsiliepė Henrikas.
- Taip. Pagal to horoskopo lėmimus, jūsų didenybės laukia nepaprasta dalia.
Jaunojo princo akys savaime blykstelėjo, bet tučtuojau užgeso, pridengtos abejingumo debesiu.
- Visi tie italų pranašai – pataikūnai, – atsakė Henrikas, – o jeigu pataikūnas, tai ir melagis. Vienas iš jų išpranašavo, kad aš vadovausiu armijoms. Aš!..
Ir jis nusikvatojo. Tačiau stebėtojas, mažiau susirūpinęs savo reikalais negu Renė, būtų tame juoke nugirdęs kažką nenuoširdu.
- Jūsų didenybe, – šaltai pastebėjo Renė, – horoskopas sako kai ką daugiau.
- Gal vadovaudamas vienai iš tų armijų aš laimėsiu kautynes?
- Dar geriau.
- Na, aš būsiu užkariautojas.
- Jūsų didenybė būsite karalius.
- Po perkūnais! Argi aš juo nesu dabar? – tarė Henrikas, stengdamasis nuraminti smarkiai plakančią širdį.
- Jūsų didenybe, mano draugas žino, ką žada; jūs ne tik būsite karalius, bet ir karaliausite.
- Matyt, jūsų draugui reikia dešimties auksinių ekiu, ar ne, Renė? – paklausė Henrikas tuo pačiu pajuokiamu tonu. – Juk tokia pranašystė, ypač šiuo metu, labai glosto savimeilę! Na, Renė, kadangi aš nesu turtingas, tai penkius ekiu duosiu jūsų draugui tuojau, o kitus tada, kai pranašystė išsipildys. <…>
- Jūsų didenybe, – tarė Renė, – aš kalbu toliau.
- O, tai dar ne viskas? – nustebo Henrikas. – Gerai, jei būsiu imperatorius – moku dvigubai.
- Kartoju: mano draugas atvyko iš Florencijos su tuo horoskopu; patikrino jį Paryžiuje irgavo tą patį rezultatą; po to jis man patikėjo vieną paslaptį.
- Paslaptį, svarbią jo didenybei? – greit paklausė Šarlotė.
- Aš manau, – atsakė florencijietis. <…>
- Tai kalbėkite, – paragino jį ponia de Sov, – kas yra?
- Jis kalbėjo, – tarė florencijietis, pasverdamas kiekvieną savo žodį, – apie tuos visus nuodijimų gandus, kurie pastaruoju laiku buvo pasklidę rūmuose
<…> P. 202 - 20
4.
<…> Papasakojusi Anžujiečiui viską, kas buvo įvykę, Katerina išėjo iš koplyčios ir rado savo kambaryje Renė.
Tai buvo pirmaskaralienės ir astrologo pasimatymas nuo Katerinos apsilankymo Sen Mišelio tilto krautuvėlėje; iš vakaro karalienė jam buvo parašiusi laiškelį, ir dabar Renė pats jai atėjo pranešti.
- Na kaip? Matėte jį? – paklausė karalienė astrologą.
- Taip.
- Kaip jis jaučiasi?
- Atrodo, lyg ir geriau.
- Ar jis gali kalbėti?
- Ne, špaga jam pradūrė gerklas.
<…> P. 343 - 344
5.
<…>
- Ką reikia daryti, kad būtų galima apytikriai nustatyti, kaip ilgai gyvens koks nors žmogus?
- Pirmiausia reikia žinoti gimimo dieną, to žmogaus amžių ir kokiame Zodiako ženkle jisgimęs.
- Paskui?
- Turėti jo kraujo ir plaukų.
- O jeigu aš jums atnešiu jo kraujo ir plaukų, pasakysiu, kokiame ženkle jis gimęs, pasakysiu jo amžių ir gimimo dieną, jūs galėsite pasakyti, kada jis mirs?
- Taip, kelių dienų tikslumu.
- Gerai. Aš turiu jo plaukų, gausiu ir kraujo.
- Tas žmogus gimęs dieną ar naktį?
- Vakare, penktą valandą dvidešimt trys minutės.
- Ateikite pas mane rytoj penktą valandą, nes bandymas turi būti atliktas tiksliai tą pačią valandą, kada tas žmogus gimė.
<…> P. 345
6.
<…> Aukojimų kambaryje stovėjo gorė su žarijomis, o ant jos gulėjo raudonai įkaitinti plieno ašmenys; užlašėjęs ant jų kraujas savo susipynusiomis arabeskomis turėjo pavaizduoti to žmogaus ateitį, apie kurį buvo teiraujamasi orakulo; ant aukuro gulėjo atverta Likimų knyga; praėjusioji naktis buvo labai giedra, todėl Renė galėjo ištirti žvaigždžių judėjimą ir padėtį.
<…> P. 347
7.
<…>
- Ar naktį atlikai stebėjimus? – paklausė Katerina.
- Taip, ponia – tarė Renė – ir iš žvaigždžių jau sužinojau praeitį. Tas, apie kurį teiraujatės, yra karštos širdies ir nepalyginamo išdidumo žmogus, kaip ir visi, gimę vėžio ženkle. Jis galingas, išgyvenęs apie ketvirtį amžiaus; iki šiol dangus jį apdovanojo garbe ir turtais. Ar taip, ponia?
- Galbūt, – tarė Katerina.
- Štai jie.
Ir Katerina padavė nekromantui šviesių plaukų garbaną ir mažytį buteliuką kraujo.
<…> P. 347
8.
<…> Tuo metu Renė atsiklaupė ir, ugnies šviesoje išpylęs sau ant delno paskutinį kraujo lašelį iš buteliuko, kalbėjo:
- Keistas prieštaravimas. Tačiau jis liudija, kokie nepatikimi yra daviniai paprasto mokslo, kuriuo užsiima eiliniai žmonės! Kiekvienam kitam, tik ne man – gydytojui, mokslininkui, pačiam Ambruazui Parė – tas kraujas atrodo grynas, sveikas, pilnas stiprių gyvybinių sulčių, žadąs ilgą amžių tam kūnui, iš kurio yra ištekėjęs, o vis dėlto visas tas stiprumas greit dings, ir gyvybė užges, nepraėjus nė metams! <…>
- Taip yra todėl, – tęsė Renė, – kad paprastų mokslininkų sritis yra tik dabartis, o mūsų – praeitis ir ateitis.
- Tai jūs neatsisakote savo tvirtinimo, kad jis mirs, nė metams nepraėjus? – paklausė Katerina.
- Tai yra taip pat tikra, kaip mes esame čia trys gyvi žmonės, kurie vieną dieną savo ruožtu ilsėsimės karste.
- Bet jūs sakėte, kad kraujas yra grynas ir sveikas, sakėte, kad tas kraujas žada ilgą amžių?
- Taip, jeigu įvykiai eitų natūraliu keliu. Bet argi negalimas dalykas, kad koks nors nelaimingas atsitikimas…
- Ak taip! Jūs girdite, – tarė Katerina Henrikui, – koks nors nelaimingas atsitikimas…
<…> P. 349
9.
<…> Karolis atsirėmė į marmurinį stalą.
- Dabar pasakykite, – tarė jis, padėdamas ranką ant Renė peties, – jūs žinote tą šitą knygą?
- Aš, valdove? – tarė blykšdamas Renė.
- Taip, jūs. Ją pamatęs, jūs išsidavėte.
- Valdove, prisiekiu jums…
- Renė, – tarė Karolis, – klausykite gerai: jūs pirštinėmis nunuodijote Navaros karalienę, lempos dūmais nunuodijote princą de Porsianą, kvepiančiu obuoliu kėsinotės nunuodyti princą de Kondė. Renė, aš įsakysiu jums raudonai įkaitinta geležimi gabalėliais nuplėšti visą odą, jei nepasakysite, kieno toji knyga.
Florencijietis pamatė, kad negalima juokauti su Karolio IX įniršiu, ir ryžosi išsisukti drąsa.
- O jeigu aš pasakysiu teisybę, kas man laiduos, kad nebūsiu nubaustas dar žiauriau negu tylėdamas?
- Aš.
- Jūs man duosite savo karališką žodį?
- Bajoro žodis: jūs liksite gyvas, – tarė karalius.
- Jei tai, toji knyga mano, – atsakė Renė.
- Jūsų! – šūktelėjo Karolis, žengdamas atgal ir paklaikusiomis akimis žiūrėdamas į jį.
- Taip, mano.
- O kam jūs ją atidavėte?
- Iš manęs ją paėmė karalienė motina.
- Karalienė motina! – sušuko Karolis.
- Taip.
- Kokiu tikslu?
- Man rodos, ji norėjo perduoti Navaros karaliui, kuris prašė Alansono kunigaikštį panašaus veikalo, norėdamas pastudijuoti paukščių medžioklę.
- Ak! – sušuko Karolis. – Taip ir yra! Dabar viskas aišku. Toji knyga iš tikrųjų buvo pas Anrio. Nuo likimo nepabėgsi!
<…> P. 440 - 441
10.
<…> Katerina, paklusdama stipresnei, ją palenkusiai Karolio dvasinei jėgai, lėtais žingsniais priėjo prie dėžės, atrakino ją, pažiūrėjo vidun ir staiga atšoko, tartum viduje būtų pamačiusi miegančią gyvatę.
- Na, – tarė Karolis, kuris neišleido motinos iš akių, – kas ten, toje dėžėje, taip jus išgąsdino?
- Niekas, – atsakė Katerina.
- Jeigu taip, tai išimkite iš ten knygą; ten turi būti knyga, tiesa? – pridūrė Karolis su blyškia šypsena, kuri gąsdino labiau negu kitų žmonių grasymai.
- Taip, – sulemeno Katerina.
- Medžioklės knyga?
- Taip.
- Paimkite ją ir atneškite man.
Nors ir labai pasitikėdama savimi, Katerina išbalo, sudrebėjo visu kūnu ir įkišo ranką į dėžės vidų.
- Lemtis! – sumurmėjo ji, imdama knygą.
<…> P. 500
11.
<…> Henrikas ilgai žiūrėjo į Karolį, paskui tarė pats sau:
- Štai lemiamoji akimirka! Ką daryti? Karaliauti ar gyventi?
Tą pačią valandėlę pasikėlė lovos užuolaida, iš už jos pasirodė veidas, ir mirties tyloje, kuri viešpatavo karaliaus miegamajame, suvirpėjo balsas:
- Gyvent!
- Renė! – sušuko Henrikas.
- Taip, valdove.
- Vadinasi, tavo pranašavimas buvo klaidingas; vadinasi, aš nebūsiu karalius? – sušuko Henrikas.
- Būsite, pone, bet dar neatėjo toji valanda.
<…> P. 510
12.
<…>
- Klausykite – tarė Renė, karalienė motina pastatė mane čia, kad aš jus nužudyčiau, bet aš verčiau padėsiu jums, nes tikiu jūsų horoskopu; jums patarnaudamas aš tuo pačiu išgelbėsiu savo kūną ir sielą.
<…> P. 511
13.
<…>
- Draugas, mylimoji, visi mane palieka, – sušuko nusiminęs Henrikas, – visi nueina nuo manęs, vienu kartu aš visko netekau!
- Taip, valdove, – tyliai tarė jam kažkoks žmogus, atsiskyręs nuo būrio smalsuolių, susirinkusių prie namelio, ir nusekęs Navarietį, – bet jūs dar turite sostą.
- Renė! – sušuko Henrikas.
- Taip, pone, Renė saugo jus: tas niekšas dvėsdamas ištarė vardą; jau žinoma, kad jūs esate Paryžiuje, šauliai ieško
jūsų. Bėkite, bėkite!
- O tu sakai, Renė, kad aš būsiu karalius! Aš, bėglys!
- Pažiūrėkite, pone, – tarė florencijietis, rodydamas karaliui žvaigždę, kuri suspindėjo, išlindusi iš juodo debesio, – ne aš tai sakau, bet ji.
Henrikas atsiduso ir dingo tamsoje.
<…> P. 521
Alexandre Dumas. Liudvikas XIV. Kaunas, “Markas”, 1996
1.
<…>
Tuo metu į Prancūziją atvyko Kampanela ir, pristatytas kardinolui, drauge su juo atvyko į Paryžių. Kardinolas astrologui paaiškino, kokiu tikslu pakviestas, ir paliepė sudaryti dofino horoskopą, kuriame būtų viskas, ką numato mokslas. Vargšo mokslininko pečius užgulė didžiulės atsakomybės našta. Iš pradžių jis bandė atsikalbinėti, bet kardinolas reikalavo, leidęs suprasti, kad ištraukė jį iš kalėjimo neveltui, ir Kampanela sutiko.
Paskui jį nuvežė į rūmus. Paprašęs nuogai išrengti dofiną, atidžiai jį apžiūrėjo, paskui sugrįžo ir kibo į darbą.
Suprantama, visi nekantriai laukė kūdikio apžiūros rezultatų, tačiau astrologas nesirodė ne tik rūmuose – prapuolė nežinia kur, ir tiek. Netekusi kantrybės, karalienė pati pareikalavo pakviesti astrologą. Kampanela atvyko, bet pareiškė, kad jam dar kartą reikėtų apžiūrėti dofiną. Kūdikį išrengė dar kartą, astrologas atidžiai apžiūrėjo kūdikį, giliai susimąstė. Pagaliau, paprašytas kardinolo, perskaitė lotyniškai surašytą horoskopą:
Šis vaikas bus išlaidus ir išdidus kaip Henrikas IV, valdys ilgai, bet turės daug problemų, nors kartais jį lydės sėkmė; mirtis bus sunki, o jam palikus šį pasaulį, bažnyčioje ir valstybėje kils sumaištis.
Tuo pačiu metu buvo sudarytas kitas horoskopas. Švedų pasiuntinys Grocijus, gimus mažajam princui, po kelių dienų ministrui Oksenšternui rašė:
Dofinas jau pakeitė tris žindyves, negana to, kad joms dingsta pienas, jis dar ir kandžiojasi. Tegul Prancūzijos kaimynai saugojasi tokio ankstyvo plėšrūno.
<…> P. 99 – 100
Alexandre Dumas. Po dvidešimties metų. Kaunas, “Markas”, 1994
1.
<…>
Gvardiečiai ginčijosi.
- O aš galvą dedu, – kalbėjo vienas, – jei taip išpranašavo Kuazelis, visa tai tiek tikra, lyg jau būtų įvykę. Aš jo nepažįstu, bet esu girdėjęs, kad jis ne tik astrologas, bet ir burtininkas.
- Po velnių, mielasis, jei jis tavo bičiulis, saugokis! Tu jam padarysi blogą paslaugą.
- Kodėl?
- Todėl, kad jį gali atiduoti teismui.
- Na, ką tu! Dabar burtininkai nebedeginami
- Nebedeginami? Tačiau man atrodo, kad velionis kardinolas ne taip seniai įsakė sudeginti Urbeną Grandjė. Aš apie tai kai ką žinau. Pats stovėjau sargyboje prie laužo ir mačiau, kaip jis spirgėjo.
- Mielasis, Urbenas Grandjė buvo ne burtininkas, o mokslininkas, tai visai kas kita. Jis nepranašavo ateities, bet žinojo praeitį, o tai kartais dar blogiau.
Mazarinis linktelėjo galvą, bet norėdamas sužinoti, apie kokią pranašystę ginčijamasi, liko stovėti toje pačioje vietoje.
- Aš neneigiu, – kalbėjo toliau gvardietis, – kad Kuazelis – burtininkas, bet sakau, kad jei jis iš anksto paskelbs savo pranašystę, ji tikriausiai neįvyks.
- Kodėl?
- Tai visai paprasta. Jei mudu kausimės ir aš tau pasakysiu: “Aš smogsiu į krūtinę arba į šoną”, savaime suprantama, tu atremsi smūgį. Tai va! Jei Kuazelis pasakys gana garsiai, kad kardinolas jį išgirstų: “Iki tokios ir tokios dienos toks ir toks kalinys paspruks”, kardinolas, aišku, imsis atsargumo priemonių, ir kalinys nepabėgs.
- Ak dieve mano, – tarė kitas gvardietis, kuris, rodės, miegojo ant suolo, bet girdėjo kiekvieną žodį, – ak dieve mano, nejaugi manote, kad žmogus gali pabėgti nuo savo likimo? Jeigu ten, aukštybėse, parašyta, kad hercogas de Boforas turi išsigelbėti, jis tikrai išsigelbės, ir visos kardinolo atsargumo priemonės nueis niekais.
Kardinolas suvirpėjo. Jis buvo italas, vadinasi, prietaringas; jis skubiai įėjo pas gvardiečius, kurie, jį pamatę, tuojau nutilo.
- Ką jūs čia ką tik kalbėjotės, ponai? – paklausė jis lipšniai. – Kad ponas de Boforas pabėgo, ar ne taip?
- O ne, monsinjore, – atsakė skeptikas kareivis, – šiuo metu jis dar sėdi. Tik kalbama, kadjam lemta pabėgti.
- O kas taip kalba?
- Na, dar kartą papasakok tą istoriją, Sen-Loranai, – tarė gvardietis, kreipdamasis į pasakotoją.
- Monsinjore, – tarė gvardietis, – aš tik pasakojau šiems ponams apie kažkokio Kuazelio pranašystę; jis tvirtina, kad ponas de Boforas, nors ir kaip gerai būtų saugomas, prieš Sekmines pabėgsiąs.
- Ar tas Kuazelis kartais nėra svaičiotojas, pamišėlis? – paklausė kardinolas tebesišypsodamas.
- O ne, – atsakė gvardietis, tvirtai tikįs Kuazeliu, – jis išpranašavo daugelį dalykų, kurie išsipildė, pavyzdžiui, kad karalienė pagimdysianti sūnų, kad ponas de Kolinji būsiąs nukautas dvikovoje hercogo de Gizo, pagaliau, kad koadjutorius būsiąs pakeltaskardinolu. Ir ką gi! Karalienė pagimdė ne tik vieną sūnų, bet paskui, po dviejų metų, ir antrą, o ponas de Kolinji buvo nukautas.
- Taip, – tarė Mazarinis, – bet koadjutorius – dar ne kardinolas.
- Ne, monsinjore, – tarė gvardietis, – bet bus.
<…> P. 137 – 138
2.
<…>
- O ką tau sakė tas nepraustaburnis?
- Ką jis man sakė? Liepė jus gerai saugoti.
- O kodėl reikia mane saugoti? – paklausė hercogas sunerimęs.
- Mat, kažkoks astrologas išpranašavęs, kad jūs pabėgsite.
- Ak, astrologas taip išpranašavo! – tarė hercogas, nejučia suvirpėjęs.
- Dievaži, taip! Garbės žodis, tie kvailiai burtininkai nežino, ką beišgalvoti padoriems žmonėms kankinti.
- O ką tu atsakei jo eminencijai?
- Aš atsakiau, kad jei minėtasis astrologas sudarinėjąs almanachus, nepatarčiau jo eminencijai jų pirkti.
- Kodėl?
- Todėl, kad, norėdamas pabėgti, jūs turėtumėte pavirsti sniegena arba paukšteliu nykštuku.
<…> P. 159 – 160
Umberto Eko. Rožės vardas. Vilnius, “Alna”, 1991
1.
<…>
Man baigus, Viljamas, laikydamas lentelę kaip įmanoma toliau nuo akių, pažvelgė į ją ir tarė:
- Nėra abejonių, jog tai – slaptas raštas, kurį dar reikės išaiškinti. Ženklai parašyti blogai, o gal tu perrašydamas juos išklaipei, tačiau tai tikrai yra Zodiako abėcėlė. Matai? Pirmoje eilutėje… – jis dar toliau atitraukė lapą ir prisimerkė – štai, Šaulys, Saulė, Merkurijus, Skorpionas…
- O ką jie reiškia?
- Jei Venancijus būtų buvęs naivuolis, jis būtų panaudojęs paprasčiausią Zodiako abėcėlę: A – Saulė, B – Jupiteris…Tuomet pirmoji eilutė būtų…Pabandyk užrašyti: RAIOASVI… – Jis nutilo. – Ne, tai nieko nereiškia, ir Venancijus nebuvo naivuolis. Jis pertvarkė abėcėlę pagal savo raktą. Turiu jį atrasti.
- Tai įmanoma? – paklausiau sužavėtas.
- Taip, jei nors kiek žinai arabų išmintį. Geriausi kriptografijos traktatai priklauso bedievių išminčių plunksnai ir, laimė, Oksforde man teko kai kuriuos iš jų skaityti. Bekonas buvo teisus, sakydamas, kad pažinimas ateina tik per kalbų mokėjimą. Abu Bakr Ahmedas ben Alis ben Vašija an Nabatis prieš šimtmečius yra parašęs “Knygą apie padūkusį dievobaimingo žmogaus troškimą pažinti senųjų raštų mįsles”, kur pateikė daug taisyklių, kaip sudaryti ir išaiškinti slaptąsias abėcėles, tinkančias magiškiems dalykams, taip pat ir susirašinėjimui tarp kariuomenių ar tarp karaliaus ir jo pasiuntinių. Mačiau ir kitas arabų knygas, kur kalbama apie labai išradingus monus. Gali, pavyzdžiui, pakeisti vieną raidę kita, gali rašyti nuo antro galo, gali apversti žodį ir imti rašyti tik kas antrą raidę, o po to vėl rašyti iš pradžių, gali pakeisti raides zodiako ženklais, kaip kad čia, bet suteikti raidėms jų skaičius, o po to jau pagal kitą abėcėlę pakeisti tuos skaičius raidėmis…
- Kurį gi iš šių būdų vartojo Venancijus?
- Reikėtų patikrinti juos visus, ir dar daug kitų. Tačiau pirmoji slapto rašto skaitymo taisyklė yra atspėti, kas ten galėtų būti parašyta.
- Tuomet nereikės jo nė aiškinti! – nusijuokiau.
- Ne tai norėjau pasakyti. Galima bandyti spėti pirmuosius rašto žodžius, vėliau žiūrėti, ar jų taisyklė tinka likusiems žodžiams. Sakykim, čia Venancijus tikrai bus paslėpęs raktą, kaip patekti į “finis Africae”. Jei bandysiu manyti, jog kaip tik tai čia ir parašyta, mane staiga pagaus kažkoks ritmas…Mėgink pažvelgti į tris pirmus žodžius, nesvarstydamas ženklų prasmės, o tik jų kiekį… IIIIIIII IIIII IIIIIII…Dabar pabandyk suskirstyti juos skiemenimis, mažiausiai po du kiekviename, ir garsiai ištarti: ta-ta-ta, ta-ta, ta-ta-ta…Nieko tau neprimena?
- Ničnieko.
- O man primena. “Secretum finis Africae…”. Bet jei taip būtų, tuomet paskutiniojo žodžio pirmoji ir šeštoji raidės turėtų būti vienodos, taip iš tiesų ir yra, štai dukart pakartotas žemės ženklas. O pirmojo žodžio pirmoji raidė, S, turėtų būti lygi paskutinei antrojo raidei: ir tikrai, štai pakartotas Mergelės ženklas. Galbūt tai yra teisingas kelias. Bet gali taip būti ir vien tik sutapimų seka. Reikėtų rasti atitikimo raktą…
<…> P. 134 - 135