atgal

Saturnas. Prigimtis ir pagrindinės funkcijos – kliūtys, baimė, nelaimės, sunkios vizijos, lėtai besirutuliojantys  įvykiai, ištvermė, senatvė, mirtis

Pasaulio ir dievų atsiradimas

<…>
Pradėjo nekęsti Uranas savo vaikų milžinų, nutrenkė juos į gilias ir tamsias deivės Žemės gelmes ir uždraudė grįžti į pasaulį. Kankinosi jų motina Žemė. Ją slėgė baisi našta, glūdėjusi jos gelmėse. Pasišaukė ji savo vaikus titanus ir ėmė kurstyti prieš tėvą Uraną, bet tie neišdrįso pakelti prieš tėvą rankos. Tiktai jauniausias jų, klastingasis Kronas, gudrumu įveikė Kroną ir atėmė iš jo valdžią.

Deivė Naktis, bausdama Kroną, pagimdė daugybę siaubingų dievų: mirties dievą Tanatą, nesantaikos deivę Apatę, naikinimo deives – Kėres, miego dievą Hipną, lydimą spiečiaus niūrių, sunkių vizijų, negailestingą keršto deivę Nemesidę ir daugelį kitų. Siaubą, nesantaiką, apgaulę, karus ir nelaimes atnešė tie dievai į pasaulį, kur tėvo soste įsiviešpatavo Kronas.
P. 13 – 14

Dzeusas
Dzeuso gimimas

Kronas nebuvo tikras, jog valdžia visada išliks jo rankose. Jis būgštavo, kad ir prieš jį gali sukilti vaikai ir pasielgti taip, kaip jis pasielgė su savo tėvu Uranu. Ir liepė Kronas savo žmonai Rėjai atnešti jam ką tik gimusius vaikus ir negailestingai juos vienas po kito prarydavo. Siaubas kaustė Rėją, matant savo vaikų likimą. Jau penketą prarijo Kronas: Hestiją, Demetrą, Herą, Hadą ir Poseidoną. Rėja bijojo netekti ir paskutiniojo vaiko. Tėvams Uranui – Dangui ir Gajai – Žemei patarus, ji pasislėpė Kretos saloje ir ten, gilioje oloje, pagimdė sūnų Dzeusą. Toje oloje Rėja paslėpė jį nuo žiauraus tėvo, o Kronui davė praryti suvystytą ilgą akmenį. Kronas neįtarė apgaulės.

O Dzeusas tuo metu augo Kretos saloje. Nimfos Adrastėja ir Idė mylavo mažąjį Dzeusą, girdė jį dieviškosios ožkos Amaltėjos pienu. Bitės nešė Dzeusui medų nuo aukšto Diktės kalno šlaitų. Mažajam Dzeusui verkiant, jaunieji kuretai, saugoję olą, trankė kalavijais skydus, kad verksmo neišgirstų Kronas ir neištiktų Dzeuso jo brolių ir seserų likimas.
P. 14 – 16

Dzeusas nuverčia Kroną. Olimpo dievų kova su titanais

Išaugo ir subrendo Dzeusas. Jis sukilo prieš savo tėvą Kroną ir privertė jį atryti savo brolius ir seseris. Vieną po kito atrijo Kronas savo vaikus – dievus. Jie pradėjo kovą su Kronu ir titanais dėl valdžios pasaulyje. <…>
P. 13 – 16

Jupiteris. Prigimtis ir pagrindinės funkcijos – monoteistinė religija, pinigai, didžioji Laimė, išsilavinimas ir teisingi nuosprendžiai

Dzeusas
Dzeuso gimimas

Kronas nebuvo tikras, jog vald žia visada išliks jo rankose. Jis būgštavo, kad ir prieš jį gali sukilti vaikai ir pasielgti taip, kaip jis pasielgė su savo tėvu Uranu. Ir liepė Kronas savo žmonai Rėjai atnešti jam ką tik gimusius vaikus ir negailestingai juos vienas po kito prarydavo. Siaubas kaustė Rėją, matant savo vaikų likimą. Jau penketą prarijo Kronas: Hestiją, Demetrą, Herą, Hadą ir Poseidoną. Rėja bijojo netekti ir paskutiniojo vaiko. Tėvams Uranui – Dangui ir Gajai – Žemei patarus, ji pasislėpė Kretos saloje ir ten, gilioje oloje, pagimdė sūnų Dzeusą. Toje oloje Rėja paslėpė jį nuo žiauraus tėvo, o Kronui davė praryti suvystytą ilgą akmenį. Kronas neįtarė apgaulės.

O Dzeusas tuo metu augo Kretos saloje. Nimfos Adrastėja ir Idė mylavo mažąjį Dzeusą, girdė jį dieviškosios ožkos Amaltėjos pienu. Bitės nešė Dzeusui medų nuo aukšto Diktės kalno šlaitų. Mažajam Dzeusui verkiant, jaunieji kuretai, saugoję olą, trankė kalavijais skydus, kad verksmo neišgirstų Kronas ir neištiktų Dzeuso jo brolių ir seserų likimas.
P. 14 – 16

 Dzeusas nuverčia Kroną. Olimpo dievų kova su titanais

Išaugo ir subrendo Dzeusas. Jis sukilo prieš savo tėvą Kroną ir privertė jį atryti savo brolius ir seseris. Vieną po kito atrijo Kronas savo vaikus – dievus. Jie pradėjo kovą su Kronu ir titanais dėl valdžios pasaulyje.

Baisi ir įnirtinga buvo toji kova. Krono vaikai įsitvirtino aukštajame Olimpe. Jiems padėjo ir kai kurie titanai, o pirmiausia – titanas Okeanas ir jo duktė Stiksė su vaikais Prievarta, Jėga ir Pergale. Sunki buvo toji kova Olimpo dievams. Galingi ir baisūs buvo jų priešai. Bet Dzeusui į pagalbą atėjo kiklopai. Jie nukalė jam griaustinius ir žaibus, kuriuos Dzeusas svaidė į titanus. Kova truko dešimt metų, tačiau pergalės nepasiekė nei vieni, nei kiti. Tada ryžosi Dzeusas išleisti iš Žemės gelmių šimtarankius milžinus – hekatonkheirus. Baisūs, didžiuliai kaip kalnai išvirto jie iš Žemės gelmių ir puolė į mūšį. Jie laužė nuo kalnų uolas ir šimtais svaidė jas į titanus, besiartinančius prie Olimpo. Dejavo žemė, viskas aplinkui dundėjo ir drebėjo. Net Tartaras krūpčiojo nuo tos kovos. Dzeusas vieną po kito svaidė liepsnojančius žaibus ir kurtinančius griaustinius. Liepsnojo visa žemė, kunkuliavo jūros, viską aptraukė tiršti dūmai ir tvaikas.

Galų gale titanai neišlaikė. Jie buvo palaužti ir nugalėti. Olimpiečiai sukaustė juos ir nutrenkė į niūrųjį Tartarą, į amžinąją tamsą. Kad galingieji titanai neišsiveržtų iš Tartaro, prie varinių, neįveikiamų jo vartų stojo šimtarankiai milžinai – hekatonkheirai. Titanų viešpatavimas pasaulyje baigėsi.
P. 16

Dzeuso kova su Tifoėju

Bet kova tuo nesibaigė. Gaja – Žemė užsirūstino ant olimpiečio Dzeuso, kad jis taip žiauriai nubaudė nugalėtuosius jos vaikus – titanus. Ji ištekėjo už niūriojo Tartaro ir pagimdė siaubingą šimtagalvę pabaisą Tifoėją. Milžiniškas, su šimtu galvų pakilo slibinas Tifoėjas iš žemės gelmių. Šiurpus jo staugimas, primenantis šunų lojimą, žmonių balsus, įniršusio jaučio maurojimą, liūto riaumojimą, sudrebino žemę. Tamsūs liepsnos kamuoliai supo Tifoėją, o žemė drebėjo nuo sunkių jo žingsnių. Dievai pašiurpo iš siaubo. Bet drąsiai puolė Tifoėją griausmavaldis Dzeusas, ir prasidėjo mūšis. Vėl sušvytravo žaibai Dzeuso rankose, pasigirdo griaustinio dundėjimas. Sudrebėjo Žemė ir dangaus skliautas. Ryški liepsna užliejo žemę, kaip ir kovos su titanais metu. Jūros kunkuliavo, vos Tifoėjus prisiartinus. Šimtais skriejo ugninės griausmavaldžio Dzeuso strėlės – žaibai, atrodė, jog nuo jų liespnoja net oras ir tamsūs audros debesys. Dzeusas supleškino visą šimtą Tifoėjo galvų. Griuvo Tifoėjas ant žemės, skleisdamas tokį karštį, jog viskas aplinkui lydėsi. Dzeusas pakėlė Tifoėjo kūną ir nutrenkė į niūrųjį, jį pagimdžiusį Tartarą. Tačiau ir ten grasina Tifoėjas dievams ir viskam, kas gyva. Jis kelia audras ir ugnikalnių išsiveržimus; jis su Echidne, pusiau moterimi – pusiau gyvate, pagimdė siaubingą dvigalvį šunį Ortą, pragaro šunį Cerberį (Kerberį), Lernos hidrą ir Chimerą; dažnai drebina Tifoėjas žemę.

Nugalėjo Olimpo dievai savo priešus. Daugiau niekas neįstengė priešintis jų valdžiai. Dabar jie galėjo ramiai valdyti pasaulį. Galingiausias jų, griausmavaldis Dzeusas, pasiėmė dangų, Poseidonas – jūrą, o Hadas – požeminę mirusiųjų karalystę. Žemę susitarė valdyti bendrai. Nors ir pasidalijo Krono sūnūs valdžią, vis dėlto visur viešpatauja dangaus valdovas Dzeusas: jis valdo žmones ir dievus – visą pasaulį.
P. 16 – 18

Olimpas

Aukštai šviesiajame Olimpe viešpatauja Dzeusas, apsuptas pulko dievų. Čia ir jo žmona Hera, ir auksaplaukis Apolonas su savo seserimi Artemide, ir gražioji Afroditė, ir galingoji Dzeuso duktė Atėnė, ir daug kitų dievų. Trys gražiosios horos saugo įėjimą į aukštąjį Olimpą ir uždengia tirštais debesimis vartus, kai dievai leidžiasi žemėn ar kyla į šviesiąsias Dzeuso menes. Aukštai virš Olimpo nusidriekė beribis mėlynas dangus, ir liejasi iš jo auksinė šviesa. Nei lyja, nei sninga Dzeuso karalystėje; ten amžinai šviesi džiugesio pilna vasara. O žemiau spiečiasi debesys, kartkartėmis uždengdami tolimąją žemę. Ten, žemėje, pavasarį ir vasarą keičia ruduo ir žiema, džiaugsmą ir linksmybę – nelaimė ir sielvartas. Tiesa, ir dievus aplanko liūdesys, tačiau jis greitai praeina, ir vėl džiaugsmas užvaldo Olimpą.

Puotauja dievai savo aukso menėse, kurias įrengė Dzeuso sūnus Hefaistas. Valdovas Dzeusas sėdi aukštame auksiniame soste. Jo vyriškame, gražiame veide atsispindi didybė ir ramus valdžios bei galybės supratimas. Prie sosto stovi taikos deivė Eirėnė ir nuolatinė Dzeuso palydovė – sparnuotoji pergalės deivė Nikė. Įžengia didingoji deivė Hera, Dzeuso žmona ir visi Olimpo dievai. Kai spindėdama grožiu, puošniai apsirengusi, Hera įžengia į pokylių salę, visi dievai atsistoja ir nusilenkia griausmavaldžio žmonai. O ji žingsniuoja prie auksinio sosto ir atsisėda greta Dzeuso. Prie Heros sosto stovi jos pasiuntinė – vaivorykštės deivė lengvasparnė Iridė, visada pasirengusi greitai skristi vaivorykštiniais sparnais į pačius tolimiausius žemės kraštus vykdyti Heros paliepimą.

Puotauja dievai. Dzeuso dukra jaunoji Hebė ir Trojos karaliaus sūnus Ganimedas, Dzeuso numylėtinis, apdovanotas nemirtingumu, paduoda jiems ambrozijos ir nektaro – dievų maisto ir gėrimo. Žaviosios charitės ir mūzos linksmina juos dainomis ir šokiais. Jos sukasi ratu, susikibusios rankomis, o dievai gėrisi jų lengvais judesiais ir nepakartojamu, amžinu jaunystės grožiu. Vis linksmesnė darosi olimpiečių puota. Tuose puotose dievai sprendžia visus reikalus, čia jie lemia pasaulio ir žmonių likimą.

Iš Olimpo Dzeusas siunčia žmonėms savo dovanas ir įveda žemėje tvarką bei įstatymus. Dzeuso rankose žmonių likimas: laimė ir nelaimė, gėris ir blogis, gyvybė ir mirtis. Du dideli indai stovi prie Dzeuso rūmų vartų. Viename iš jų gėrio dovanos, kitame – blogio. Dzeusas semia iš indų gėrį bei blogį ir siunčia žmonėms. Vargas žmogui, kuriam griausmavaldis semia dovanas tik iš blogio indo. Vargas ir tam, kuris pažeidžia Dzeuso nustatytą tvarką žemėje ir nesilaiko jo įstatymų. Rūsčiai suraukia tada Krono sūnus savo tankius antakius, juodi debesys apniaukia dangų. Įširsta didysis Dzeusas, ir piestu stojasi jo plaukai, pykčiu suliepsnoja akys. Mosteli jis dešiniąja ranka – per visą dangų nusirita griaustinio dundesys, švysteli akinamas žaibas ir sudreba aukštasis Olimpas.

Prie Dzeuso sosto stovi deivė Temidė – įstatymų saugotoja. Griausmavaldžiui paliepus, ji sukviečia dievus Olimpe ir liaudies susirinkimus žemėje, saugo tvarką bei įstatymus. Olimpe ir Dzeuso duktė, teisingumo deivė Dikė. Griežtai baudžia Dzeusas neteisingus teisėjus, kai Dikė praneša jam, jog jie nesilaiką jo duotų įstatymų. Deivė Dikė – tiesos gynėja ir apgaulės priešininkė.

Nors Dzeusas siunčia žmonėms laimę ir nelaimę, tačiau žmonių likimą lemia Olimpe gyvenančios nenumaldomos likimo deivės – moiros. Paties Dzeuso likimas jų rankose. Valdo lemtis mirtinguosius ir dievus, niekas negali išvengti jos. Nėra tokios jėgos, tokios valdžios, kuri įstengtų pakeisti tai, kas skirta dievams ir mirtingiesiems. Tik moiros žino lemtį. Moira Klotonė verpia žmogaus likimo siūlą, nulemdama, kiek jis gyvens. Siūlui nutrūkus, žmogus miršta. Moira Lachesė nežiūrėdama ištraukia žmogui tenkantį burtą. Niekas negali pakeisti moirų paskirto likimo, nes trečioji moira Atropė viską, ką paskyrė žmogui jos seserys, susuka į didelį kamuolį, o tai, kas susukta į likimo kamuolį, yra neišvengiama. Nepermaldaujamos didžiosios, rūsčiosios moiros.

Gyvena Olimpe ir likimo deivė Tichė, laimės ir gerovės deivė. Iš gausybės rago, iš rago dieviškosios ožkos Amaltėjos, kurios pienu buvo išmaitintas Dzeusas, ji žarsto žmonėms dovanas. Laimingas žmogus, kuris savo kelyje sutinka laimės deivę Tichę. Bet kaip retai tai pasitaiko, ir koks nelaimingas tasai, nuo kurio nusigręžia deivė Tichė, neseniai jį apdovanojusi!

Marsas. Prigimtis ir pagrindinės funkcijos – agresija, karas, pyktis, aistra

Arėjas (dieninis Marsas)

Karo dievas siautulingasis Arėjas – griausmavaldžio Dzeuso ir Heros sūnus. Nemyli Dzeusas jo už kraujo troškimą. Jeigu Arėjas nebūtų buvęs jo sūnus, Dzeusas būtų seniai nutrenkęs jį į niūrųjį Tartarą, ten, kur kankinasi titanai. Nuožmaus Arėjo širdį džiugina vien žiaurūs mūšiai. Žvangant ginklams, šaukiant ir dejuojant besikaunantiems, tarsi siaubūnas skrajoja jis žvilgančiais šarvais, su milžinišku skydu. Paskui Arėją skrieja jo sūnūs Deimas ir Fobas – siaubas ir baimė, o greta jų nesantaikos deivė Eridė ir žmogžudystes sėjanti deivė Enija. Verda, griaudžia mūšis, dejuodami krinta kariai, bet Arėjas džiūgauja. Triumfuoja Arėjas, kai iš nukauto jo siaubingu kalaviju kario krūtinės pliūpteli ant žemės karštas kraujas. Nesidairydamas kerta jis dešinėn ir kairėn; aplink žiaurųjį dievą auga kalnai kūnų.

Tačiau ne visuomet pergalė lydi nuožmųjį ir rūstųjį Arėją. Dažnai tenka Arėjui nusileisti mūšio lauke karingajai Dzeuso dukteriai Atėnei Paladei. Ji nugali Arėją išmintimi ir ramiu galios suvokimu. Neretai ir mirtingieji didvyriai įveikia Arėją, ypač kai jiems padeda Atėnė Paladė. Taip varine ietimi, nukreipta pačios Atėnės, sužeidė Arėją prie Trojos sienų didvyris Diomedas. Toli nuaidėjo siaubingas sužeisto dievo riksmas. Tarsi dešimtys tūkstančių karių, stojančių į nuožmų mūšį, būtų surikę, taip sušuko iš skausmo variniais šarvais apsirengęs Arėjas. Krūptelėjo iš siaubo graikai ir trojiečiai, o įdūkęs Arėjas, apsisiautęs niūriu debesimi, plūsdamas krauju, nuskriejo pas savo tėvą Dzeusą skųsti Atėnės. Bet Dzeusas neišklausė jo skundo. Jis nemylėjo sūnaus, kuriam buvo malonūs vien kivirčai, mūšiai ir žmogžudystės.

Net jei ir Arėjo žmona žavingiausioji deivė Afroditė ateina į pagalbą savo vyrui, kai šis mūšio įkarštyje susitinka su Atėne, nugali mylimiausioji griausmavaldžio Dzeuso duktė. Kariauninkė Atėnė vienu smūgiu pargriauna žavingąją meilės deivę Afroditę. Su ašaromis akyse pakyla į Olimpą amžinai jauna, nuostabioji Afroditė, o jai įkandin pasigirsta Atėnės triumfuojantis juokas ir patyčios.
P. 44 – 45

Marsas, kaip naktiniame ženkle, naktiniame horoskope ir nakties principu funkcionuojantis astrologinis kūnas ( Marso Haiz, “in conditione”, t.y. Marso harmonijos pikas)

Atėnė Paladė. Atėnės gimimas (naktinis Marsas)

Pats Dzeusas pagimdė deivę Atėnę Paladę. Griausmavaldis Dzeusas žinojo, jog išminties deivė Metidė turėsianti du vaikus: dukterį Atėnę ir nepaprasto proto bei jėgos sūnų. Moiros, likimo deivės, atskleidė Dzeusui paslaptį, kad deivės Metidės sūnus nuversiąs jį nuo sosto ir atimsiąs iš jo valdžią. Pabūgo Dzeusas. Norėdamas išvengti žiauraus, moirų pažadėto likimo, jis užmigdė deivę Metidę švelniomis kalbomis ir prarijo ją, dar nespėjusią pagimdyti dukters, deivės Atėnės. Po kiek laiko Dzeusui ėmė baisiai skaudėti galvą. Norėdamasis atsikratyti neištveriamo galvos skausmo ir ūžesio, jis pasikvietė savo sūnų Hefaistą ir įsakė galvą prakirsti. Vienu galingu kirvio smūgiu suskaldė Hefaistas Dzeusui kaukolę, ir išėjo Dzeusui iš galvos galingoji kariauninkė – deivė Atėnė Paladė. Apsiginklavusi, su žvilgančiu šalmu, ietimi ir skydu pasirodė ji suglumusiems Olimpo dievams. Grėsmingai mostelėjo Atėnė savo žvilgančia ietimi. Karingas jos šūksmas nuskardeno dangumi ir iki pamatų sukrėtė jo išmintimi, ji visa švytėjo nuostabiu dangišku grožiu. Šlovino dievai iš tėvo Dzeuso galvos gimusią mylimąją jo dukterį, miestų gynėją, išminties ir mokslo deivę, nenugalimąją kariauninkę Atėnę Paladę.

Atėnė globoja Graikijos didvyrius, duoda jiems išmintingų patarimų ir gelbsti nuo pavojų. Ji saugo miestus, tvirtoves ir jų sienas, teikia išmintį ir žinias, moko žmones meno ir amatų. Graikijos merginos garbina Atėnę už tai, kad ji moko jas rankdarbių. Niekas iš mirtingųjų ir deivių negali pranokti Atėnės mokėjimu austi. Visi žino, kaip pavojinga rungtis su ja, žino, kaip buvo nubausta Idmono duktė Arachnė, norėjusi pralenkti Atėnę audimo mene.
P. 38

Arachnė (Marso skiltis)

Atpasakota pagal Ovidijaus poemą “Metamorfozės”

Visoje Lidijoje gardėjo Arachnė savo menu. Ne sykį nuo Tmolo šlaitų ir auksingojo Paktolo krantų rinkosi nimfos pasigėrėti jos darbu. Arachnė audė iš siūlų, panašių į miglą, perregimus it oras audeklus. Didžiavosi ji, kad nėra jai pasaulyje lygios audėjos. Kartą sušuko Arachnė:

- Tegu ateina pati Atėnė Paladė varžytis su manimi ! Nenugalės manęs ji; aš nebijau jos.

Tada, pasivertusi žila, kuprota sene, pasirėmusi lazda, stojo prieš Arachnę deivė Atėnė ir tarė jai:

- Ne vien blogybes neša su savim senatvė, Arachne: su metais ateina ir patirtis. Paklausyk mano patarimo: savo menu stenkis pranokti tik mirtingąsias. Nusileiski deivei ir nuolankiai melsk ją atleisti už išdidžius žodžius. Meldžiantiems deivė dovanoja.

Arachnė paleido iš rankų plonytę giją ir, dėbtelėjusi pykčio pilnom akim, drąsiai atsakė:

- Kvaila tu, sene. Proto nedaug tau belikę. Tokius pamokslus sakyk savo marčioms ir dukterims, o mane palik ramybėje. Man užteks ir savos išminties. Kaip ir pasakiau, taip ir tebūnie. Kodėl neateina Atėnė, kodėl ji nenori varžytis su manimi?

- Aš čia, Arachne! – sušuko deivė, įgavusi savo tikrąjį pavidalą.

Nimfos ir Lidijos moterys žemai nusilenkė mylimai Dzeuso dukteriai ir pagarbino ją. Tik viena Arachnė tylėjo. Užsiplieskė raudoniu Atėnės veidas, tarsi dangaus skliautas ankstų rytą, kai dangų pakyla žvilgančiais sparnais rožiapirštė Aušra – Eos. Laikosi žodžio Arachnė, kaip ir anksčiau, trokšta varžytis su Atėne. Ir nejaučia, kad veržias pati pražūtin.

Prasidėjo varžybos. Atėnė išaudė užtiesale didingą Atėnų akropolį ir pavaizdavo savo ginčą su Poseidonu dėl valdžios Atikoje. Dvylika dievų, tarp jų ir jos tėvas Dzeusas, sprendė tą ginčą. Pakėlė Poseidonas savo tridantį, trenkė juo į oulą, ir pliūptelėjo iš bevaisės uolos sūri versmė. O Atėnė, su šalmu, skydu ir egide, krestelėjo savo ietį ir giliai įsmeigė ją į žemę. Iš žemės išaugo šventas alyvmedis. Dievai nugalėtoja paskelbė Atėnę, pripažinę jos dovaną Atikai vertingesne. Užtiesalo kampuose deivė pavaizdavo, kaip dievai baudžia žmones už nepaklusnumą, o kraštus apvedė alyvmedžio lapų vainiku. O Arachnė išaudė dievų gyvenimo scenas, kuriuose dievus vaizdavo silpnus, kankinamus žmogiškų aistrų. Audinio kraštus Arachnė užbaigė iš gėlių ir gebenių nupintu vainiku. Be galo tobulas buvo Arachnės darbas, grožiu ne menkesnis už Atėnės kūrinį, tačiau jame matėsi nepagarba, net panieka dievams. Baisiai įniršo Atėnė, ji sudraskė Arachnės darbą ir sušėrė jai šaudykle. Nelaiminga Arachnė neiškentė gėdos: ji nusivijo virvę ir užsinėrė kilpą ant kaklo. Atėnė ištraukė Arachnę iš kilpos ir tarė:

- Gyvenk, nenuolankioji. Tačiau tu amžinai kabosi ir amžinai ausi, ir kris ši bausmė tavo palikuonims.

Atėnė apšlakstė Arachnę stebuklingos žolės syvais. Jos kūnas susitraukė, tankūs plaukai nuslinko nuo galvos, ir ji pavirto voru. Nuo to laiko kyburiuoja voras Arachnė savo voratinklyje ir amžinai jį audžia.
P. 40 – 41

Saulė. Prigimtis ir pagrindinės funkcijos – orumas, kitų nustelbimas, galia ir karalystė

Apolonas
Apolono gimimas 

Šviesos dievas auksaplaukis Apolonas gimė Delo saloje. Jo motina Lėtonė, vejama deivės Heros, niekur negalėjo rasti prieglobsčio. Persekiojama Heros siųsto slibino, vardu Pitonas, ji klajojo po visą pasaulį ir pagaliau pasislėpė Delo saloje, plaukiusioje tuomet tarp audringų jūros bangų. Vos įžengė Lėtonė į Delą, iš jūros gelmių iškilo milžiniški stulpai ir sustabdė tą dykiąją salą. Ji sustojo toje vietoje, kur stovi ir dabar. Aplink Delą šniokštė jūra. Aukštyn kilo niūrios Delo uolos, plikos, be menkiausios augmenijos. Vien jūrų žuvėdros rasdavo prieglobstį tose uolose, skardendamos jas savo liūdnais klyksmais. Bet štai gimė dievas Apolonas, ir į visas puses pasklido ryškūs šviesos spinduliai. Tarsi auksu užliejo jie Delo uolas. Viskas aplinkui sužydėjo, nušvito: ir pakrantės uolos, ir Kinto kalnas, ir slėnys, ir jūra. Garsiai šlovino gimusį dievą į Delą susirinkusios deivės, kurios atnešė jam ambrozijos ir nektaro. Kartu su deivėmis džiūgavo visa gamta.
P. 27 – 28

Apolonas ir mūzos

Pavasarį ir vasarą miškingojo Helikono šlaituose, ten, kur paslaptingai sruvena šventi Hipokrenės šaltinio vandenys, ir aukštajame Parnase, prie tyros Kastalijos versmės, šoka Apolonas su devyniomis mūzomis. Jaunosios, žaviosios mūzos – Dzeuso ir Mnemosinės dukterys – yra nuolatinės Apolono palydovės. Jis vadovauja mūzų chorui ir pritaria jų dainoms savo auksine kitara. Didingai žengia Apolonas mūzų choro priekyje, apvainikuotas laurų vainiku, už jo eina epinės poezijos mūza Kaliopė, lyrikos mūza Euterpė, meilės dainų mūza Eratė, tragedijos mūza Melpomenė, komedijos mūza Talija, šokių mūza Terpsichorė, istorijos mūza Klejonė, astronomijos mūza Uranija ir šventųjų himnų mūza Polihimnija. Iškilmingai skamba jų choras, ir visa gamta it užkerėta klausosi jų dieviškų dainų.

O kai Apolonas, lydimas mūzų, atkeliauja į Olimpą, ir pasigirsta jo kitaros garsai bei mūzų dainos, visi nutyla. Užmiršta Arėjas kruvinų mūšių triukšmą, nešvytruoja žaibai debesų varinėtojo Dzeuso rankose, dievai nustoja vaidytis, santarvė ir tyla įsiviešpatauja Olimpe. Net Dzeuso erelis suskliaudžia savo galingus sparnus ir užmerkia įžvalgias akis, nebegirdėti jo grėsmingo kleketavimo, jis tyliai snaudžia ant Dzeuso lazdos. Nebylioje tyloje iškilmingai skamba Apolono kitaros stygos. Apolonui linksmai perbraukus per auksines stygas, šviesus, spinduliuojantis šokančiųjų ratas nuvilnyja dievų pokylių sale. Mūzos, charitės, amžinai jauna Afroditė, Arėjas su Hermiu – visi sukasi linksmame šokyje, o priekyje žengia puikioji mergelė, Apolono sesuo, žavioji Artemidė. Užlieti auksinių spindulių, šoka dievai, aidint Apolono kitaros garsams.
P. 31 – 32

Asklepijas (Eskulapas)

Bet ne vien keršto trokšta Apolonas, ne vien pražutį neša jo auksinės strėlės – jis gydo ligas. O Apolono sūnus Asklepijas – gydytojų ir gydymo meno dievas. Išmintingasis kentauras Cheironas išauklėjo Asklepiją Pelijo kalno šlaituose. Jo vadovaujamas Asklepijas tapo tokiu sumaniu gydytoju, jog pranoko savo mokytoją. Asklepijas ne tik gydė ligas, bet ir mirusiems grąžindavo gyvybę. Tuo jis supykdė mirusiųjų karalystės valdovą Hadą ir griausmavaldį Dzeusą, nes pažeidė tvarką ir įstatymus, kuriuos Dzeusas buvo įvedęs žemėje. Įniršęs Dzeusas sviedė žaibą ir nutrenkė Asklepiją. Bet žmonės garbino Apolono sūnų, kaip dievą gydytoją. Jie pastatė jam daug šventovių, tarp jų garsiąją Asklepijo šventovę Epidaure. Visoje Graikijoje buvo gerbiamas dievas Apolonas. Graikai garbino jį kaip šviesos dievą, kaip dievą, apvalantį žmogų nuo pralieto kraujo nuodėmės, dievą, skelbiantį Dzeuso valią, dievą, baudžiantį, siunčiantį ligas ir gydantį jas. Jaunuoliai jį garbino kaip savo globėją. Apolonas – jureivystės globėjas, jis padeda įkurti naujas kolonijas ir miestus. Labiausiai Apolonas globoja dailininkus, poetus, dainininkus ir muzikantus.
P. 34 – 35

 Rūstus būna pykčio pagautas toliašaudis Apolonas, ir nežino tada gailesčio jo auksinės strėlės. Daugelį pervėrė jos. Nuo jų žuvo besididžiuojantys savo jėga, nepanorėję niekam nusilenkti Aloėjo sūnūs Otas ir Efialtas. Dar būdami vaikai, garsėjo jie milžinišku ūgiu, galia ir beribe drąsa. Ėmė grasinti Olimpo dievams Otas ir Efialtas:

- Leiskite mums tiktai sustiprėti, įgyti visą mūsų antgamtiškąją galią. Mes sukrausime tada vieną ant kito Olimpo, Pelijo, Osos kalnus ir įžengsime į dangų. Mes pagrobsime iš jūsų, olimpiečiai, Herą ir Artemidę.

Taip grasino olimpiečiams nepaklusnieji Aloėjo sūnūs. Jie būtų įvykdę savo grasinimą. Juk Otas ir Efialtas sukaustė grandinėmis rūstųjį karo dievą Arėją ir uždarė jį į varinį kalėjimą. Trisdešimt metų kankinosi Arėjas kalėjime tol, kol jį, netekusį jėgų, išvadavo greitasis Hermis. Galingi buvo Otas ir Efialtas. Apolonas nepakėlė jų grasinimų. Įtempė jis savo sidabrinį lanką; tarsi kibirkštys žybtelėjo ore jo auksinės strėlės, ir krito jų perverti Otas ir Efialtas.
P. 34

Saulė, kaip destruktyviai veikiantis astrologinis kūnas II: “ką myliu, tas nemyli manęs, o kas myli mane, to nemyliu aš”

Dafnė
Atpasakota pagal Ovidijaus poemą “Metamorfozės”

Šviesiam, džiaugsmingam dievui Apolonui nesvetimas ir liūdesys, ir jį ištiko nelaimė. Neganda jį aplankė veikiai po pergalės prieš Pitoną. Stovėdamas prie strėlėmis nukautos pabaisos ir didžiuodamasis pergale, Apolonas išvydo jaunąjį meilės dievą Erotą, įtempiantį savo lanką. Šypsodamasis Apolonas jam tarė:

- Kam tau, vaikeli, toks grėsmingas ginklas? Leisk geriau man šaudyti taikliomis auksinėmis strėlėmis, kuriomis nukoviau Pitoną. Argi prilygsi tu man, srėliavaldžiui? Ar tik nenori tu didesnės garbės nei aš?

Įsižeidęs Erotas atsakė Apolonui:

- Tavo strėlės, Febai – Apolonai, yra taiklios, jos perveria visus, bet manoji strėlė pašaus tave.

Erotas suplasnojo auksiniais sparnais ir akies mirksniu atsidūrė aukštojo Parnaso viršūnėje. Ten išsitraukė iš strėlinės dvi strėles. Viena, gimdančia meilę, Erotas sužeidė širdį Apolonui, kitą, užmušančią meilę, paleido į upių dievo Penėjo dukters nimfos Dafnės širdį.

Sutiko kartą Apolonas žavingąją Dafnę ir pamilo ją. Bet, vos išvydusi auksaplaukį Apoloną, Dafnė tarsi vėjas pasileido bėgti: juk jos širdį buvo pervėrusi Eroto strėlė, užmušanti meilę. Nuskubėjo paskui ją sidabralankis dievas.

- Sustok, puikioji nimfa, – maldavo Apolonas. – Ko bėgi nuo manęs nelyginant avelė nuo vilko? Tarytum balandėlė, persekiojama erelio, tu sprunki! O palauk, sustok! Juk aš Apolonas, griausmavaldžio Dzeuso sūnus, o ne paprastas mirtingasis piemuo.

Bet vis greičiau bėgo žavingoji Dafnė. Tarsi sparnų pakylėtas, skuba paskui ją Apolonas. Vis arčiau jis. Tuoj tuoj pagaus! Dafnė jaučia jo alsavimą. Jėgos palieka ją. Ir ėmė maldauti Dafnė savo tėvą Penėją:

- Tėve Penėjau, padėk man ! Praskirk greičiau žemę ir leisk jai praryti mane ! Ar mano pavidalą šitą pakeisk, jis teikia man vien kančias !

Ištarus jai tuos žodžius, tuojau sustingo jos sąnariai. Žievė aptraukė švelnų kūną, plaukai virto lapais, o rankos, ištiestos į dangų, lauro šakomis. Ilgai rymojo nuliūdęs Apolonas prie lauro ir pagaliau prabilo:

- Tegu tik tavo vainikas puošia man galvą, tegu nuo šiol tavo lapai dabins mano kitarą ir strėlinę. Te niekada nevysta, laure, tavo žaluma! Būk žalias amžinai!

Lauras tyliai linktelėjo Apolonui tankiomis šakomis ir, tarsi pritardamas, pajudino savo žalią viršunę.
P. 28 – 29

Via combusta, arba “sudegęs kelias”, Svarstyklių 15.00‘ – Skorpiono 15.00 ’
Faetontas
Atpasakota pagal Ovidijaus poemą “Metamorfozės”

Tiktai kartą buvo pažeista nustatyta pasaulyje tvarka, ir nepakilo saulės dievas dangun šviesti žmonėms. O buvo taip. Saulės dievas Helijas ir Klimenė, jūrų deivės Tetidės duktė, turėjo sūnų Faetontą. Kartą Faetonto giminaitis, griausmavaldžio Dzeuso sūnus Epafas, šaipydamasis iš jo, tarė:

- Aš netikiu, kad tu – skaisčiojo Helijo sūnus. Tavo motina meluoja, Tu – paprasto mirtingojo sūnus.

Įniršo Faetontas, gėdos raudonis užliejo jam veidą, Jis nuskubėjo pas motiną, puolė jai ant krūtinės ir ašarodamas ėmė skųstis. Tačiau jo motina, ištiesusi rankas į skaisčiąją saulę, sušuko:

- O sūnau! Prisiekiu tau Heliju, kuris mus mato ir girdi, kurį ir pats dabar regi, jog jis – tavo tėvas ! Teatima jis iš manęs savo šviesą, jei aš meluoju. Keliauk pas jį, jo rūmai netoli nuo mūsų. Jis patvirtins mano žodžius.

Faetontas tuoj pat išvyko pas Heliją. Greitai jis atkeliavo į Helijo rūmus, spindinčius auksu, sidabru ir brangakmeniais. Rūmai žaižaravo visomis vaivorykštės spalvomis, taip nuostabiai juos papuošė dievas Hefaistas. Faetontas įžengė į rūmus ir išvydo soste Heliją, pasipuošusį purpuriniais rūbais. Bet Faetontas negalėjo prisiartinti prie skaisčiojo dievo, nes jo akys – mirtingojo akys – neištvėrė švytėjimo, kurį skleidė Helijo vainikas. Saulės dievas išvydo Faetontą ir paklausė:

- Ko atkeliavai į mano rūmus, sūnau?

- O viso pasaulio šviesa, o tėve Helijau ! Tik ar galiu aš tave vadinti tėvu? – sušuko Faetontas. – Įrodyk man, jog tu – mano tėvas. Išsklaidyk, meldžiu tave, mano abejones!

Helijas nusiėmė skaistųjį vainiką, pasikvietė arčiau Faetontą, apkabino jį ir tarė:

- Taip, tu – mano sūnus; tiesą tau sakė motina Klimenė. O kad tu daugiau neabejotum, prašyk manęs, ko nori, ir, prisiekiu šventosios Stikso upės bangomis, aš išpildysiu tavo prašymą.

Vos išgirdęs tokius žodžius, Faetontas ėmė prašyti Helijo leisti jam pervažiuoti per dangų jo auksiniais ratais. Pasibaisėjo skaistusis dievas.

- Beproti, ko tu prašai! – sušuko Helijas. – O, jeigu aš galėčiau savo pažado neištesėt! Tu prašai neįmanomo dalyko, Faetontai. Tai ne tavo jėgoms. Juk tu mirtingasis, o argi tai mirtingojo darbas? Net nemirtingieji dievai nepajėgia mano vežime atsistoti. Pats didysis griausmavaldis Dzeusas negali jo suvaldyti, o kas gi galingesnis už jį ! Tik pagalvok: kelio pradžia tokia stati, jog mano sparnuoti žirgai vos įkabina. Kelio vidurys taip aukštai padangėse, jog net man baisu žvelgti žemyn į besidriekiančias po manimi jūras ir gelmes. Gale kelias taip staigiai leidžiasi prie šventųjų Okeano krantų, jog be mano tvirto valdymo važimas stačia galva nusiristų žemyn ir sudužtų. Tu galbūt manai pamatysiąs kelionėje daug įdomių dalykų. Ne, kelias driekiasi tarp pavojų, baisybių ir laukinių žvėrių. Siauras jis. Jeigu nukrypsi į šalį, tai sutiksi ten baisiojo jaučio ragus, tau grasins kentauro lankas, siaubingas skorpionas ir vėžys. Daug baisenybių dangaus kelyje. Patikėk, aš netrokštu tau pražuties. O, jeigu tu galėtum žvilgtelėti į mano širdį ir pamatyti, kaip aš dėl tavęs baiminuosi! Apsidairyk aplinkui, pažvelk į pasaulį – kiek daug jame nuostabių dalykų! Prašyk visko, ko nori, tau nieko nebus atsakyta, tik neprašyk mano ratų. Juk tu geidi ne dovanos, o baisios bausmės.

Tačiau Faetontas nieko nenorėjo girdėti; apkabinęs Helijo kaklą, jis maldavo išpildyti jo prašymą.

- Gerai, aš išpildysiu tavo prašymą, nes prisiekiau Stikso bangomis. Tu gausi, ko prašai, bet aš maniau, kad tu protingesnis, – liūdnai atsakė Helijas.

Jis nuvedė Faetontą ten, kur stovėjo ratai. Negalėjo atsižiūrėti į juos Faetontas. Jie buvo auksiniai ir žibėjo įvairiaspalviais akmenimis. Deivės valandos atvedė ir pakinkė į ratus sparnuotus Helijo žirgus, pamaitintus ambrozija ir nektaru. Rožiapirštė Eos atkėlė saulės vartus. Helijas ištepė Faetonto veidą šventuoju tepalu, saugančių nuo deginančių saulės spindulių, ir uždėjo jam ant galvos švytintį vainiką. Liūdnai atsidusęs, Helijas paskutinį kartą pamokė Faetontą:

- Mano sūnau, jeigu gali, paklausyk nors šių mano žodžių. Nevaryk žirgų, laikyk kiek galima tvirčiau vadžias. Lekia neraginami mano žirgai, sunku juos sulaikyti. Kelią tu aiškiai matysi pagal vėžes, einančias per visą dangų. Nekilk per aukštai, kad nesudegintum dangaus, bet ir labai žemai nesileisk, nes supleškinsi visą žemę. Nesuk nei dešinėn, nei kairėn. Tavo kelias eina tiesiai tarp gyvatės ir aukuro. Visa kita bus rankoje Likimo, vien juo aš tikiu. Jau metas: naktis paliko dangų ir patekėjo rožiapirštė Aušra. Stverk tvirčiau vadžias. O gal tu dar pakeisi savo sprendimą – juk jis graso tau mirtimi. Leisk man pačiam šviesti žemei ! Nežudyk savęs !

Bet Faetontas greitai įšoko į ratus ir sugriebė vadžias. Jis džiaugiasi, triumfuoja, dėkoja savo tėvui Helijui ir skuba kelionėn. Žirgai kerta kanopomis, liepsna veržiasi iš jų šnervių, jie lengvai trukteli ratus ir per miglą sparčiai lekia pirmyn, stačiu keliu į dangų. Neįprastai lengvi žirgams ratai. O žirgai skrieja dangumi, ir, pajutę laisvę, iššoko iš įprasto Helijo kelio. O Faetontas to kelio nežino ir neįstengia suvaldyti žirgų. Pažvelgė jis iš dangaus aukštybių į apačioj po juo plytinčią žemę ir išblyško iš baimės. Sudrebėjo jo keliai, tamsa apgaubė jam akis. Jis jau gailisi prašęs tėvo leisti jam valdyti ratus. Ką jam daryti? Jau daug jis nukeliavo, bet priekyje dar daugiau liko. Nebeišmano, kaip suvaldyti žirgus Faetontas, nežinodamas jų vardų, o sulaikyti juos vadžiomis nepajėgia. Aplink save jis regi baisius dangaus žvėris ir baiminasi dar labiau.

Yra danguje vieta, kur išsikėtojo siaubingas, nuožmus skorpionas. Tenai neša Faetontą žirgai. Išvydo nelaimingasis jaunuolis tamsiais nuodais apsiliejusį Skorpioną, grasinantį jam mirtinu geluonimi, ir, paklaikęs iš baimės, paleido vadžias. Dar sparčiau ėmė lėkti nevaldomi žirgai. Tai pakyla jie prie žvaigždžių, tai nusileidę skrieja prie pat žemės. Helijo sesuo, Mėnulio deivė Selenė stebisi, kaip lekia be kelio, niekieno nevaldomi, jos brolio žirgai. Žemai nusileidusių ratų liepsna bemat pagauna žemę. Žūsta didžiuliai, turtingi miestai, žūsta ištisos gentys. Liepsnoja miškais apaugę kalnai: dvigalvis Parnasas, ūksmingasis Kiteronas, žaliasis Helikonas, Kaukazas, Tmolas, Ida, Pelionas, Osa. Tiršti dūmai apgaubia viską aplinkui, ir nežino Faetontas, kur jam važiuoti. Upėse ir upokšniuose užverda vanduo. Nimfos verkia ir išsigandusios slepiasi giliose olose. Kunkuliuoja Eufratas, Orontas, Alfėjas, Eurotas ir kitos upės. Nuo karščio skeldėja žemė, ir saulės spinduliai skverbiasi į niūriąją Hado karalystę. Jūros ima slūgti, ir kenčia nuo karščio jūros dievai. Tada pakilo deivė Gaja Žemė ir garsiai sušuko:

- O garbingiausias iš dievų, griausmavaldi Dzeuse! Nejaugi aš turiu žūti, nejaugi turi žūti tavo brolio Poseidono karalystė, nejaugi turi žūti visa, kas gyva? Pažvelk! Atlantas vos beišlaiko dangaus skliautą. Dangus ir dievų rūmai juk gali pavirsti griuvėsiais. Nejaugi viskas sugrįš į pirmykštį chaosą? Gelbėk nuo liepsnų nors tai, kas dar liko!

Dzeusas išgirdo deivės Majos maldą ir, piktai mostelėjęs dešine ranka, sviedė švytintį žaibą, kurio liepsna užgesino ugnį ir sulaužė ratus. Helijo žirgai išsilakstė į priešingas puses. Po visą dangų išsibarstė nuolaužos ir Helijo žirgų pakinktai.

O liepsnojančiomis garbanomis Faetontas praskriejo oru it krintanti žvaigždė ir paniro į Eridano upės bangas, toli nuo savo tėvynės. Tenai hesperidės paėmė jo kūną ir paguldė į kapą.

Faetonto tėvas Helijas, prislėgtas sielvarto, paslėpė veidą ir ištisą dieną nesirodė melsvame danguje. Vien gaisro ugnis apšvietė žemę.

Ilgai nelaimingoji Faetonto motina Klimenė ieškojo žuvusio sūnaus kūno. Pagaliau surado Eridano pakrantėje ne sūnaus kūną, o jo kapą. Graudžiai verkė ir sielvartavo motina prie sūnaus kapo, su ja žuvusį brolį apraudojo ir Klimenės dukterys – heliadės. Beribė buvo jų širdgėla. Raudančias heliades dievai pavertė tuopomis. Stūkso tuopos palinkusios prie Eridano ir krinta jų ašaros – sakai į ledinį vandenį. Sakai sustingsta ir virsta skaidriuoju gintaru.

Liūdėjo Faetonto ir jo bičiulis Kiknas, kurio aimanos skardeno Eridano pakrantes. Regėdami nepaguodžiamą Kikno sielvartą, dievai pavertė jį balta it sniegas gulbe. Nuo to laiko gulbė Kiknas gyvena vandenyje – upėse bei plačiuose šviesiuose ežeruose – ir bijo ugnies, kuri pražudė jo bičiulį Faetontą.
P. 63 – 66

Venera. Prigimtis ir pagrindinės funkcijos – meilė, grožis, gašlumas, pasileidimas

 Afroditė

Nedera lepiai, lengvabūdei deivei Afroditei stoti į kruviną mūšį. Dievų ir mirtingųjų akyse ji žadina meilę, tuo valdydama visą pasaulį.

Niekas negali išvengti Afroditės galios, net dievai. Tiktai Atėnė, Hestija ir Artemidė nepaklūsta jai. Aukšta, liekna, švelnių veido bruožų, auksu vilnijančiais plaukais, vainiku dabinančiais jos nuostabią galvą, Afroditė – grožio ir amžinos jaunystės įsikūnijimas. Kai žengia ji, švytinti savo grožiu, pasipuošusi kvepiančiais drabužiais, skaisčiau šviečia saulė, vešliau žydi gėlės. Iš miško tankmės pas ją skuba laukiniai žvėrys, būriais sulekia paukščiai. Liūtai, panteros ir lokiai nuolankiai glaudžiasi prie jos kojų. Ramiai žengia tarp laukinių žvėrių Afroditė, didžiuodamasi savo spinduliuojančiu grožiu. Ją lydi horos ir charitės, grožio deivės ir gracijos, kurios aprengia deivę prabangiais rūbais, sušukuoja jai auksinius plaukus, apvainikuoja jos galvą žėrinčia diadema.

Urano duktė Afroditė gimė iš baltutėlaitės jūrų putos netoli Kiteros salos. Lengvas, švelnus vėjelis atskraidino ją į Kipro salą. Tenai iš jūros bangų išnirusią meilės deivę apsupo jaunosios horos. Jos apgaubė ją auksu spindinčiais drabužiais ir papuošė plaukus kvepiančių gėlių vainiku. Vešliau pražysdavo gėlės ten, kur žengė Afroditė. Nuostabioji deivė atvyko į Olimpą. Džiugiai sveikino ją dievai. Nuo to laiko auksinė Afroditė, amžinai jauna, žavingiausia iš deivių, visada gyvena tarp Olimpo dievų.
P. 45

 Pigmalionas
Atpasakota pagal Ovidijaus poemą “Metamorfozės”

Afroditė dovanoja laimę tam, kas ištikimai jai tarnauja. Taip ji padarė laimingą Kipro menininką Pigmalioną. Pigmalionas nekentė moterų ir gyveno atsiskyręs, vengdamas santuokos. Kartą jis išdrožė iš žvilgančio, balto dramblio kaulo nepaprasto grožio mergaitės statulą. Kaip gyva stovėjo toji statula dailininko dirbtuvėje. Atrodė, ji kvėpuoja, atrodė, jog ji tuojau tuojau pajudės ir prabils. Ištisas valandas dailininkas gėrėjosi savo kūriniu ir pagaliau pamilo paties išdrožtą statulą. Jis dovanojo jai brangius vėrinius, apyrankes ir auskarus, rengė ją puošniais drabužiais, puošė galvą gėlių vainikais. Ir dažnai šnibždėjo Pigmalionas:

- O, jeigu tu būtum gyva, jei galėtum man atsakyti, koks aš būčiau laimingas!

Tačiau statula stovėjo nebyli.

Atėjo Afroditės garbei skirtos šventės. Pigmalionas, paaukojęs meilės deivei baltą telyčaitę paauksuotais ragais, ištiesė į ją rankas ir maldaujamai sušnibždėjo:

- O amžinieji dievai ir tu, auksine Afrodite ! Jeigu jūs galite maldaujančiam duoti viską, duokite man žmoną, tokią žavingą, kaip ta mergaitės statula, kurią aš sukūriau.

Pigmalionas nesiryžo prašyti Olimpo dievų, kad suteiktų gyvybę jo statulai, būgštaudamas užrūstinti juos tokiu prašymu. Skaisčiai suliepsnojo aukuro ugnis prieš meilės deivės Afroditės atvaizdą; taip deivė leido suprasti Pigmalionui, jog dievai išgirdo jo maldą.

Sugrįžo menininkas namo, priėjo prie statulos ir – o laimė, o džiaugsmas ! Statula atgyjo! Plaka jos širdis, akys spindi gyvybe. Taip deivė Afroditė dovanojo Pigmalionui gražuolę žmoną.
P. 46 – 48

Narcizas
Atpasakota pagal Ovidijaus poemą “Metamorfozės”

Tačiau tą, kas negerbia auksinės Afroditės, kas atstumia jos dovanas, priešinasi jos valiai, meilės deivė negailestingai baudžia. Taip ji nubaudė upių dievo Kefiso ir nimfos Lariopės sūnų, gražų, bet šaltą, išdidų Narcizą. Nieko jis nemylėjo, išskyrus patį save, vien save laikė vertu meilės.

Kartą jį, medžiojant pasiklydusį tankiame miške, išvydo nimfa Echonė. Nimfa negalėjo prakalbinti Narcizo, nes slėgė ją deivės Heros bausmė: ji privalėjo tylėti, o atsakydama į klausimus, tegalėjo pakartoti paskutinius jų žodžius. Pasislėpusi miško tankmėje žvelgė Echonė į liekną, grakštų jaunuolį. Narcizas apsižvalgė, nežinodamas, kur eiti, ir garsiai šūktelėjo:

- Ei, ar yra kas čia?

- Čia ! – pasigirdo Echonės atsakymas.

- Ateik čionai ! – sušuko Narcizas.

- Čionai! – atsakė Echonė.

Suglumęs žvalgosi puikusis Narcizas į šalis. Nieko nematyti. Nustebęs jis garsiai riktelėjo:

- Čionai, greičiau pas mane !

Džiaugsmingai atsiliepė Echonė:

- Pas mane!

Tiesdama rankas, skuba nimfa iš miško pas Narcizą, tačiau piktai atstūmė ją gražusis jaunuolis. Jis pasileido bėgti ir pranyko tamsiame miške.

Pasislėpė neįžengiamoje miško tankmėje ir atstumtoji nimfa. Kankinasi meile Narcizui nelaimingoji Echonė, niekam nesirodo ir tik liūdnai atsiliepia į kiekvieną šūksnį.

O Narcizas, kaip ir anksčiau, vaikšto išdidus, mylintis vien save. Jis atstūmė visų meilę ir daugelį nimfų padarė nelaimingas. Kartą viena iš atstumtųjų nimfų sušuko:

- Pamilk ir tu, Narcize! Ir teneatsako į tavo jausmus žmogus, kurį tu pamilsi!

Nimfos linkėjimas išsipildė. Supyko meilės deivė Afroditė, kad Narcizas atstūmė jos dovanas, ir nubaudė jį. Kartą pavasarį medžiodamas Narcizas priėjo prie upokšnio atsigerti šalto vandens. Dar nė karto nebuvo gėrę iš to upokšnio nei piemenys, nei laukinės ožkos, nė karto nebuvo nukritusi vandenin nulaužta šakelė, net vėjas nebuvo atnešęs gražių gėlių žiedlapių. Vanduo buvo tyras ir skaidrus. Kaip veidrodyje jame atsispindėjo ir pakrantės krūmokšniai, ir liekni kiparisai, ir dangaus žydrynė. Pasilenkė Narcizas prie upokšnio, atsirėmė rankomis į kyšojusį iš vandens akmenį ir pamatė save visą, visu grožiu. Čia ir ištiko jį Afroditės bausmė. Suglumęs jis žvelgia į savo atspindį vandenyje, ir apima jį karšta meilė. Meilės kupinomis akimis žvelgia jis į savo atspindį vandenyje, ir apima jį karšta meilė. Meilės kupinomis akimis žvelgia jis į savo atvaizdą, kuris vilioja, šaukia, tiesia į jį rankas. Pasilenkia Narcizas prie vandens, norėdamas pabučiuoti savo atspindį, tačiau bučiuoja vien šaltą, skaidrų upokšnio vandenį. Viską pamiršęs, Narcizas nesitraukia nuo upokšnio: be atvangos gėrisi savimi. Jis nevalgo, negeria, nemiega. Pagaliau, kupinas nevilties, tiesdamas rankas į savo atspindį, Narcizas sušunka:

- Ar yra kas taip žiauriai kentėjęs? Mus skiria ne kalnai, ne jūros, o tik vandens ruoželis, ir vis dėlto mes negalime būti kartu. Išnirk gi iš upokšnio!

Susimąstė Narcizas, žvelgdamas į savo atspindį vandenyje. Staiga jam dingtelėjo baisi mintis, ir, palinkęs prie vandens, jis tyliai sušnibždėjo savo atspindžiui:

- O varge ! Ar tik nebūsiu pamilęs save patį ! Juk tu – tai aš! Aš myliu patį save. Aš jaučiu, jog nedaug man beliko gyventi. Vos pražydęs, nuvysiu ir nužengsiu į niūriąją šešėlių karalystę. Mirtis manęs nebaugina; ji padės užbaigti meilės kančias.

Netenka Narcizas kančių, blykšta ir jaučia besiartinančią mirtį, bet vis dar negali atplėšti akių nuo savo atspindžio. Verkia Narcizas. Byra jo ašaros į skaidrų upokšnio vandenį. Suribuliavo veidrodinis vandens paviršius, ir pranyko puikusis atvaizdas. Išsigandęs Narcizas sušuko:

- Kur tu! Sugrįšk! Nepalik manęs, beširdi! Leisk nors žiūrėti į tave!

Ir vėl nurimo vanduo, vėl pasirodė atspindys, vėl neatsitraukdamas žvelgia į jį Narcizas. Jis tirpsta kaip rytmečio rasa karštos saulės spinduliuose. O nelaimingoji nimfa Echonė mato Narcizo kančias ir kaip anksčiau myli jį. Narcizo kančios skaudina jos širdį.

- O varge ! – sušunka Narcizas.

- Varge ! – atsako Echonė.

Pagaliau, nusikamavęs, žvelgdamas į savo atspindį, silpstančiu balsu sušuko Narcizas:

- Sudie!

Nusviro Narcizo galva į žalią žolę, ir mirties tamsa užmerkė jam akis. Mirė Narcizas. Verkė miške jaunosios nimfos, verkė ir Echonė.

Nimfos paruošė jaunajam Narcizui kapą, tačiau, atėjusios pasiimti jaunuolio kūno, jo nerado. Tenai, kur nusviro Narcizo galva, išaugo balta kvapni gėlė – mirties gėlė – Narcizas.
P. 48 – 50

Venera, kaip rytinė ir vakarinė planeta

Adonis
Atpasakota pagal Ovidijaus poemą “Metamorfozės”

Bet meilės deivė, taip nubaudusi Narcizą, ir pati patyrė meilės kančias, ir jai teko apraudoti savo mylimąjį Adonį. Afroditė mylėjo Kipro karaliaus sūnų Adonį, kuriam nė vienas mirtingasis neprilygo grožiu; jis buvo gražesnis net už Olimpo dievus. Užmiršo Afroditė ir Patmą, ir žydinčią Kiterą. Adonis jai buvo mielesnis net už šviesųjį Olimpą. Visas dienas praleisdavo ji su jaunuoju Adoniu, medžiodama Kipro kalnuose ir miškuose, nelyginant mergelė Artemidė. Užmiršo Afroditė savo auksinius papuošalus, savo grožį. Svilinant kaitrai ir per darganą medžiojo ji kiškius, baikščiuosius elnius ir kalnų ožkas, vengdama nušauti grėsmingąjį liūtą ar šerną. Ji prašė, kad ir Adonis nemedžiotų liūtų, lokių ir šernų, kad neištiktų jo nelaimė. Retai palikdavo deivė karaliaus sūnų, o palikdama kaskart maldavo prisiminti jos prašymą.

Kartą medžioklėje Adonio šunys aptiko didžiulį šerną. Jie išbaidė žvėrį ir, įnirtingai lodami, nusivijo. Džiaugdamasis tokiu dideliu laimikiu, Adonis nenujautė, jog ši medžioklė bus paskutinė. Vis arčiau loja šunys, štai jau šmėkštelėjo tankmėje didžiulis šernas. Adonis jau rengėsi persmeigti įniršusį žvėrį ietimi, bet staiga šis puolė jį ir savo didžiulėmis iltimis mirtinai sužeidė. Mirė Afroditės mylimasis nuo baisios žaizdos.

Afroditė sužinojo apie Adonio mirtį ir, kamuojama neapsakomo sielvarto, iškeliavo į Kipro kalnus ieškoti mylimojo kūno. Stačiais kalnų skardžiais, niūriais tarpekliais, giliųjų bedugnių pakraščiais žengė Afroditė. Aštrūs akmenys ir erškėčių spygliai subadė švelnias deivės kojas. Jos kraujo lašai krito ant žemės, žymėdami taką. Pagaliau Afroditė surado Adonio kūną. Gailiai verkė ji be laiko žuvusio puikaus jaunuolio. Norėdama, kad visada išliktų prisiminimas apie jį, deivė pavertė Adonio kraują švelniąja anemone. O ten, kur iš žaizdotų deivės kojų krito kraujo lašai, išdygo puošnios rožės, raudonos, kaip Afroditės kraujas. Pasigailėjo griausmavaldis Dzeusas meilės deivės ir įsakė savo broliui Hadui ir jo žmonai Persefonei kasmet išleisti Adonį iš liūdnos mirusiųjų šešėlių karalystės į žemę. Nuo tada pusę metų Adonis praleidžia Hado karalystėje, o kitą pusę gyvena žemėje su deive Afrodite. Visa gamta džiūgauja, kai sugrįžta į žemę, į skaisčią saulės šviesą jaunas, puikus Afroditės mylimasis Adonis.
P. 50 – 52

Merkurijus. Prigimtis ir pagrindinės funkcijos – laiškai, skaičiai, gudrumas, tarpininkavimas, pasiuntiniai, apskritai intelektas

 Hermis

 Kilenės kalno oloje, Arkadijoje, gimė Dzeuso ir Majos sūnus dievas Hermis, dievų pasiuntinys. Apsiavęs sparnuotais sandalais, su stebuklinga lazda rankoje jis minties greičiu nuskrieja iš Olimpo į patį tolimiausią pasaulio kraštą. Hermis saugo kelius, ir senovės Graikijoje pakelėse, kryžkelėse, prie įėjimų į namus stovėjo jam pašvęstos hermos.

Jis globoja keliautojus, palydi mirusiųjų sielas į paskutinę kelionę – į liūdnąją Hado karalystę. Savo stebuklinga lazda jis užmerkia žmonėms akis ir juos užmigdo. Hermis – kelių bei keleivių globėjas ir prekybos dievas. Jis atneša pelną prekybininkams ir siunčia žmonėms turtus. Hermis išrado matus, skaičius, abėcėlę ir išmokė viso to žmones. Jis – gražbylystės, kartu ir apsukrumo bei apgaulės dievas. Niekas negali pranokti jo vikrumu, gudrumu ir net sugebėjimu vagiliauti. Tai jis kartą pokštaudamas pavogė iš Dzeuso jo skeptrą, iš Poseidono – tridantį, iš Apolono – auksines strėles ir lanką, o iš